Mokytojų ir šeimos narių nuomonė apie meninį neįgaliųjų ugdymą: etnoterapinis požiūris

Straipsnyje analizuojama neįgaliųjų meninio ugdymo problema siejasi su kultūrų skirtumais, šeimos tradicijomis ir psichologine situacija šeimoje. Tyrimas atliekamas trijose etniškai skirtingose šalyse Italijoje, Turkijoje ir Lietuvoje. Šios šalys skiriasi geografine padėtimi, religija, kultūra, tradicijomis. Ieškant neįgaliųjų meninio ugdymo skirtumų ir panašumų buvo atliekamos anketinės apklausos, kurių metu ištirta mokytojų, dirbančių su neįgaliaisais nuomonė apie neįgaliųjų ugdymo ypatumus ir neįgaliųjų šeimos narių nuomonės apie meno reikšmę. Tyrimo rezultatai išryškino nuomonių skirtumus, kuriuos galima sieti su etniškumu, tautos gyvenimo būdu, religiniais įsitikinimais. Lyginant menines veiklas turkų ir lietuvių šeimoje pastebėta, kad Turkijoje daugiau dėmesio skiriama šokiui, čia dažnai šokama ne tik švenčių metu, bet ir esant gerai nuotaikai. Etninis šokis Turkijoje yra reikšmingas ir tuo, kad jis apima ir teatrinius elementu, dažnai yra siužetinis, pasakojantis apie įvykius, herojų likimus. Lietuvių šeimose pastebimas didesnis dėmesys dainavimui. Etniškai tai sietina su tautos darbštumu, apie kurį byloja darbo dainų gausa, pasižyminti ritminga melodijos pulsacija. Mokytojų nuomonių tyrimas parodė, kad Lietuvos mokytojams dirbant su neįgaliaisiais trūksta žinių iš metodikos irVytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij