Paskutinieji namai = Last home : [fotografijų albumas]

Romualdo Požerskio kūrybos vieta Lietuvos fotografijos raidoje bei sąsajos su tarptautinėmis fotografijos tendencijomis šiandien atrodo aiškios ir kone savaime suprantamos. Autorius debiutavo 1974 m., nepraėjus nė dešimtmečiui po etapinių Lietuvos fotografijos istorijos įvykių: lietuvių fotografų parodų Vilniaus dailės muziejuje ir Maskvoje, Lietuvos fotografijos meno draugijos įsteigimo. Minėtų parodų dalyvių ir organizacinės veiklos lyderių (Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko ir kt.) kūryboje anuomet susiformavo ir instituciškai įsitvirtino tai, ką šiandien esame įpratę vadinti Lietuvos fotografijos mokykla. Taip Rusijos menotyrininkai anuomet apibūdino humanistinę fotografijos kryptį, kuri, palyginti su Vakarų šalimis, Lietuvoje suklestėjo vėliau ir dėl skirtingų istorinių aplinkybių čia įgijo savitų bruožų. Dėmesys gyvenimui, kuris didžiajai visuomenės daliai dažnai lieka nematomas, išskiria Požerskį iš kitų Lietuvos humanistinės fotografijos atstovų, kurių darbų paprastai neriboja konkrečiai visuomenės grupei skirtos temos. Požerskis nefotografuoja "Lietuvos žmonių" (taip vadinasi daugiau nei pusę amžiaus tęsiamas A. Sutkaus fotografijų ciklas), bet įamžina senelių namų gyventojus, vaikus ligoninėje ("Ligoninė", 1976-1982), akluosius ("Tarp šviesos ir tamsos", 2014) ar provincijoje sutiktą mažaūgį Alfonsą ("Mažasis Alfonsas", 1992-2008). Fotografas nevengia išryškinti įprasto gyvenimo ar "normalios" visuomenės paribiuose atsidūrusių bendruomenių ar atskirų žmonių būties kitoniškumo ir tik tuomet joje ieško žmogiškų vertybių. Taip gimsta ir "Paskutiniųjų namų" konfliktas bei drama - socialinė padėtis ir jų pačių kūnai seneliams nebeleidžia gyventi įprasto gyvenimo, tačiau jie neatsisako kasdienių džiaugsmų ir išsaugo žmogiškąjį orumąVytauto Didžiojo universitetasŠiuolaikinių menų katedr