Nacionalinės valstybės įtaka Estijos teatrui

Athough theatre is considered to be a mimetic art form and a reflection of life, nevertheless it is relatively complicated to assert something about the interrelations between theatre and society that would be categorically verifiable. Wars, dictatorships, political events, economic atmosphere and so on definitely have a certain influence on theatre structures and to a certain extent on the topics and aesthetics of productions and strategies of reception. Many social historians have assumed that culture and ideology of a period cannot be understood properly by investigating the arts and society separately. But in general it still seems that the arts have their own temporal patterns, quite independent from social history. It becomes especially evident when we investigate the history of theatre in democratic countries.Teatras laikomas mimetiniu menu ir gyvenimo atspindžiu, tačiau skelbti moksliškai patikrinamus teiginius apie teatro tarpusavio santykius su visuomene yra sudėtinga. Karai, diktatūra, politiniai įvykiai ir ekonominė aplinka neabejotinai daro poveikį teatro struktūrai, iš dalies lemia dominuojančias temas, pastatymo estetiką ir suvokimo galimybes. Kita vertus, menui, berods, būdinga savita laiko struktūra, nepriklausoma nuo visuomenės istorijos. Tai ypač akivaizdu, kai tyrinėjame teatro reiškinius demokratinėse valstybėse. Estija XX amžiuje buvo nepriklausoma valstybė du kartus: 1918 – 1939 m. ir nuo 1991 m. iki šiandien. Pereinamieji laikotarpiai ir išsilaisvinimas neatnešė į Estijos teatrą radikalių pokyčių, tačiau palyginus šiuos istoriškai nutolusius laikotarpius, ima ryškėti, kad juose esama tam tikrų stulbinančių panašumų, pavyzdžiui, nuosaiki teatrinės kalbos modernizacija, romantinių herojų poreikis ir pamažu augantis nacionalinės dramaturgijos populiarumas. Vis dėlto, geriau įsižiūrėjus aiškėja, kad dažnai panašią teatro raišką lemia skirtingos politinės ir ekonominės sąlygos ir atvirkščiai, panašūs socialiniai procesai teatre atsispindi visiškai skirtingomis formomis. Todėl apibendrinant galima teigti, kad tarp visuomenės ir meno egzistuoja tam tikra homologija, tačiau ją atskleisti gali tik nauji tyrinėjimai, pagrįsti konkrečia empirine medžiaga ir vengiantys supaprastinto vaizdo