(Ne)paveikta medijų : nacionalizmo balsai

Straipsnyje aptariama balso esatis ir jos reikšmė nacionalizmo metafizikoje. Istoriškai žvelgiant, nacionalizmas yra neatskiriamai susijęs su medijomis, žiniasklaidos priemonėmis – spauda, kinu, radiju, televizija. Spauda, kurią Marshallas McLuhanas pavadino nacionalizmo architektu, taip pat įvairūs techniniai būdai sustiprinti ir transliuoti garsą yra vienintelis būdas kreiptis į tokią milžinišką įsivaizduojamą bendruomenę kaip tauta. Kinas ir televizija taip pat yra svarbios priemonės, padedančios įtvirtinti politinę nacionalinės bendrijos ir valstybės idėją ir ją palaikyti. Vis dėlto, nežiūrint šių istorinių sąsajų, nacionalistinė mitologija visuomet yra linkusi akcentuoti gyvą, tiesiogiai girdimą žmogaus balsą, o medijas ir technines priemones laikyti svetimomis, primestomis ir nereikalingomis. Taigi balsas, gryna, techninių priemonių nepaliesta fonetinė substancija, įsišaknijusi kūno organuose, simbolizuoja autochtonišką augalinį identitetą, švarų ir nesuteptą technologijų ir reikšmės (arba reikšmės technologijų). Kaip tik todėl XIX ir XX amžių nacionalizmui buvo tokia svarbi nacionalinio teatro idėja. Straipsnyje analizuojami konkretūs literatūros, kino ir teatro pavyzdžiai atskleidžia gyvo ir technologiškai išplėsto balso dinamiką, parodo jos reikšmę konstruojant politinę ir metafizinę tautos sampratą. Teigiama, kad dramatiškiausiai balso esaties ir reprodukavimo technologijų konfliktas atsiskleidžia kolonijinėse kultūrose, kur įgauna rezistencijos reikšmę. Teatro scena, gyvas aktoriaus balsas suvokiami kaip būdas nors trumpam įveikti skausmingus vidinius nacionalistinės ideologijos prieštaravimus ir sugrįžti į utopišką nekaltą balso bendruomenės būsenąVytauto Didžiojo universiteta