Levo Karsavino fenomenas

Recenzentai: prof. habil. dr. B. Genzelis; dr. V. SelenisLevas Karsavinas (1882-1952) – žymus XX a. istorikas ir filosofas, palikęs neišdildomą pėdsaką Lietuvos moksle. Monografijoje remiantis naujų archyvinių duomenų, amžininkų prisiminimų, tarpukario Lietuvos periodinės spaudos atkuriama mąstytojo biografija, darbas Rusijoje, Vakarų Europoje, dalyvavimas euraziečių sąjūdyje, atvykimo į Lietuvą aplinkybės ir kilusios diskusijos dė jo pakvietimo į Lietuvos universitetą. Aptariama jo mokslinė ir pedagoginė veikla Lietuvoje – skaityti kursai, santykiai su Kauno ir Vilniaus universitetų administracija, studentais. Remiantis pagrindiniais L. Karsavino darbais, nušviečiama šio garsaus mokslininko filosofinių, religinių, istorinių pažiūrų raida, pradedant ankstyvuoju jo kūrybos laikotarpiu ir baigiant XX a. 4-ojo dešimtmečio darbais. Nors pastaruoju metu tyrinėjimų, skirtų šiam Rusijoje gimusiam, Europos ir Lietuvos universitetuose dirbusiam kultūros istorikui ir filosofui, pagausėjo, sisteminių jo pažiūrų tyrimų dar trūksta. Teigiama, kad L. Karsavino domėjimasis viduramžių Vakarų Europos dvasine kultūra, kartu ir solovjoviškosios vienovės filosofijos poveikis nulėmė jo pažiūrų savitumą. Jeigu ankstyvuose darbuose jis dar išlieka pozityvizmo rėmuose, nors jau formuluoja istorijos mokslui naujas sąvokas ir kuria naują metodologiją, kurią pats sėkmingai taiko darbuose apie viduramžių Italijos ir Prancūzijos kultūrą, tai vėliau jis ryžtingai atsiriboja nuo pozityvistinės paradigmos ir yra pagrįstai laikomas antropologinės krypties istorijos moksle pradininku. [...]Vytauto Didžiojo universitetasČeslovo Milošo centra