Pažeistų uosynų atkūrimo ypatumai

Uosynų džiūvimas Lietuvoje, prasidėjęs nuo 1996 m. įgavo masinį pobūdį ir 2002 m. jau buvo pažeista daugiau kaip 30 tūkst. ha arba 60 % visų Lietuvos uosynų. Pažeisti uosynai, priklausomai nuo jų pažeidimo laipsnio, amžiaus ir rūšinės sudėties kirsti atrankiniais ir plynais sanitariniais kirtimais. Darbo tikslas – nustatyti pažeistų uosynų atkūrimo/atsikūrimo būklę ir priemones jai pagerinti. Tyrimai atlikti Kėdainių, Ukmergės, Radviliškio, Joniškio ir Pakruojo miškų urėdijų uosynuose. Analizei panaudoti 135 sklypų želdinių ir žėlinių vertinimo duomenys. Nustatyta, kad nukirstų stipriai pažeistų, žūstančių ir žuvusių uosynų plynos kirtavietės dažniausiai (43-100%) apželdinamos kitomis tikslinėmis medžių rūšimis. Daugiausia želdintos eglės. Jos vyrauja – 94%, ąžuolai – 3%, beržai - 3% vertintų sklypų. Natūraliam atsikūrimui palikta atskirose miškų urėdijose nuo 0 iki 57% plynai nukirstų uosynų sklypų. Juose apskaitytų tikslinių medžių rūšių žėlinių tankis - nuo 600 iki 5200 vnt/ha. Vyrauja beržas (40%), eglė (23%), juodalksnis (13%), ąžuolas (10%), klevas ir kitos tikslinės medžių rūšys (14%). Uosio žėlinių visose plynose ir neplynose kirtavietėse yra gausu, tačiau dėl galimo šaknų puvinio iki 2002 m. sužėlę uosiukai priskirti prie neperspektyvių. Vėlesnių metų sėklinės kilmės uosiukuose šaknų puvimo požymių nepastebėta, todėl juos tikslinga išsaugoti. Kai perspektyvių tikslinių medžių rūšių žėlinių tankio nepakanka – būtina papildomai želdintiVytauto Didžiojo universitetasŽemės ūkio akademij