Pirmykštė visuomenės sutartis : Edmundo Burke’o požiūris į visuomeninę sutartį

Iš pirmo žvilgsnio bandymas rasti kažką iš esmės bendro tarp Edmundo Burke‘ o ir Kristijono Donelaičio atrodo lemtas žlugti: jų biografijų niekas nesieja ir vienas apie kitą jie nieko nebuvo girdėję. Tačiau bent vienas dalykas jiems bendras – tai dėmesys laikui ir trukmei: lietuviui poetui pasikartojantys metų laikai žmonių gyvenimui suteikia turinį ir formą, o airiui filosofui jie sudaro tautų esmę. Kaip sutarties teorijų kritikas Burke‘as teigia, kad visuomenė yra amžina ir neatsiejama nuo pirmykštės sutarties. Jis ypač nepritaria požiūriui, kad žemė priklauso tik gyviesiems. Tai Thomo Jeffersono mintis, bet jeigu ji būtų tikrai teisinga, tuomet ir žmonės nebūtų daugiau negu „vasaros musės“. Šis įvaizdis iš karto asocijuojasi su vasaros mėnesiais. Tada mes suprantame, jog Burke‘as ir Donelaitis išties giminingos dvasios: jiedu dalijasi bendru protestantišku tikėjimu, abiem rūpi vargstantys valstiečiai, į socialinę sutartį jie žiūri kaip į ateinančią iš amžių glūdumos ir abu tiki, kad žmonių priklausymas gilias šaknis turinčioms istorinėms bendruomenėms padaro juos tikrais žmonėmis.At first glance, the attempt to find common ground between Edmund Burke and Kristijonas Donelaitis is gratuitous and doomed to fail: biographically, nothing connects them, and they cannot even have heard of each other. Yet what they at least have in common is a deep-seated interest in the notions of time and duration: for the Lithuanian poet, the ever-recurring seasons provide human life with substance and pattern; for the Irish philosopher, they are of the essence of what nations are all about. As a critic of contractual theories, Burke argues that society is eternal, and proceeds from a primaeval contract that was always there. He is particularly critical of the view that the earth belongs exclusively to the living, a view that has come to be associated with Thomas Jefferson: for Burke, if such were really the case, men would be no better than “the flies of a summer.” This image immediately conjures up a vision of the summer months, and makes us realize that Burke and Donelaitis are in fact kindred spirits: they share a common Protestant faith, a concern for the downtrodden peasantry, a view of the social contract as primaeval, and the belief that men belong to deeply rooted, historical communities that make them truly human