Komunistinis husitų vaizdinys: reprezentacijos ir analogijos

In 2005, Czech national television held a popular survey to select the greatest Czech historical or contemporary person. Among the top ten were three men from the Middle Ages: King Charles IV (in 1st place), the Hussite commander Jan Žižka (5th place), and the spiritual founder of the Hussite movement Jan Hus (7th place). From time immemorial, the Czechs have commonly recognised those figures who were connected with the Hussite movement, even though the entire movement and its representatives were subject to various historical interpretations, stressing different aspects of the uprising. This materialised not only in the ideological explanations of historians but also in the visual and other arts. The most marked interpretation of the Hussite movement was provided by Czech communist ideologists after the Second World War. The author of the article focuses, via a selection of artworks, on the specific issues they stressed in connection with the Hussite movement. From an art historical point of view, a dependence on 19th century paradigms is visible in most of the 1950s artworks depicting the Hussites. The resulting revolutionary romanticism of the paintings, and the conservative academism of the sculptures complied with the period demands of socialist realism. The subject matter was, however, more important than the actual representation. The primary message of the works of art promoted the inevitable connection between the Hussites, and the communists who brought the mediaeval social revolution to a victory. The two positive heroes, Jan Hus and Jan Žižka, played a crucial role in this interpretation, and together with the Hussite army and rebelling common people, became the main themes of the artworks.Čekų istoriografijoje husitų judėjimas naudojamas įvairiais politiniais tikslais. Čekų nacionalinio atgimimo požiūriu, XV a. pradžios husitai buvo kovotojai prieš vokiečių priespaudą, o komunistų sukurtas oficialus įvaizdis pavertė husitų judėjimą revoliucine kova, XX a. darbininkų klasės pranašu. Husitų veiksmai, vienas didžiausių Viduramžių sukilimų prieš feodalinę santvarką, buvo suvokiami kaip kelio į socializmą pradžia. Komunistai laikyti posthusitais, o husitai – prokomunistais. Tai buvo sąmoningai propaguojama užsakytuose meno kūriniuose, kurie turėjo lavinti mases ir sukurti komunizmo istorinio neišvengiamumo įspūdį. Daugelis XV a. husitų judėjimo įvykių aspektų buvo sąmoningai praleidžiama, tad straipsnyje svarstoma, ką komunistinė valdžia, kurdama husitų įvaizdžius, buvo pasirengusi pamiršti, o ką – prisiminti, kad galėtų propaguoti savo ideologijas. Pavyzdžiui, religinis husitų judėjimo aspektas buvo arba nutylimas, arba naudojamas kaip ginklas prieš to laiko bažnyčią. Kita vertus, valstietiška sukilimo kilmė buvo pabrėžiama ir tapo efektyviu propagandos įrankiu. Remiantis XX a. antrosios pusės paveikslais ir skulptūromis, vaizduojančiomis husitus, tyrinėjama oficialioji judėjimo siejimo su komunistine darbininkų klase politika. Analizuojami paveikslai, kuriuose pavaizduotas bažnyčios reformatorius Janas Husas (pvz., Karel Lidický) ir karvedys Janas Žižka (pvz., Josef Malejovský), „eilinio kareivio“, kovojančio už laisvę, atvaizdai (pvz., Jan Šebek). Daug dėmesio skiriama reljefui, kabančiam ant Prahos karo muziejaus durų – jame vaizduojama husitų ir komunistų apoteozė