Lietuvos teatro kritika tarpukariu : tarp nacionalinio teatro ir inovacijų

Šiame pranešime aptariami kai kurie tautininkų ideologijos aspektai, pasireiškę tarpukario lietuvių teatro kritikoje. Teatro tautiškumo idėjos plėtra ypač išryškėja po 1926 metų, prasidėjus autoritariniam Antano Smetonos valdymui. Šio tarpsnio teatro kritikų tekstuose galima nesunkiai atsekti svarbiausius tautiniais pagrindais kurtino teatro koncepcijos elementus: nacionalinio identiteto puoselėjimą ir sklaidą scenoje, etninės kultūros paveldo integravimą spektaklyje ir ypač rezervuotą požiūrį į scenos inovacijas (kurios tradiciškai perimamos iš kitų kultūrinių terpių). Tokias nuostatas atskleidžia Liudo Giros, Vinco Rastenio, Fausto Kiršos ir kitų, teatrą suvokusių kaip kovos už nacionalinį savitumą tęsinį, tekstai. Teatro suvokimo strategijos nacionalizmas sustiprėja Andriaus Olekos-Žilinsko ir Michailo Čechovo darbo Kaune metu. Šių novatoriška modernaus teatro dvasia persiėmusių kūrėjų veikla buvo griežtai kritikuota, neretai kritikų vertinimus grindė ne estetinės nuostatos, o negatyvus požiūris į "užsienietišką" menininkų kilmęMenų fakultetasVytauto Didžiojo universiteta