The problem of expressing meaning in the prose of Vanda Juknaitė

Straipsnyje bandoma išryškinti Vandos Juknaitės siekį savo proza formuoti atsvarą griaunančios, neigiančios jėgos kupinai šiuolaikinei lietuvių literatūrai. Pagrindinis šios autorės kūriniuose besiveriantis klausimas - kas gali padėti gniuždantį tuštumos jausmą išgyvenančiam žmogui, už ko jis gali laikytis, kai šis tuštumos jausmas atsigręžia prieš jį patį savo destruktyvia jėga? Straipsniu taip pat bandoma nusakyti pagindines Juknaitės prozos kategorijas - žmogaus ryšį su kitu žmogumi, dialogą ir šias kategorijas apimančią kalbą, jos kaitą, tikrovės ir fikcijos santykį. Svarbi ir autorės intencija, tikrovės fragmentą paverčianti grožine literatūraThe article seeks to highlight the striving of Vanda Juknaitė's prose fiction to shape a counterbalance to modern Lithuanian literature which is full of destructive and negating power. The most significant questions posed in the works of the author are the following: who can help a person experiencing an excruciating feeling pf emptiness? What can he or she hold on to, when this feeling of emptiness hits with all its destructive force? Also, the article attempts to outline the main prose categories of Vanda Juknaitė, i.e. the relation of a human with another human being, the dialogue and the language, which embraces those categories; constant quests for a new language, the relationship between reality and fiction. Great attention is paid to the most recent works of Vanda Juknaitė that are based on the reality of life, which, thanks to the intentions of the author, turn into fictionVytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij