Ar ieškiniai dėl autorinių teisių pažeidimo prieštarauja teisei į laisvą kalbą?

In this master’s thesis, it will be analyzed if issuing copyright claim amounts to a violation of free speech. In order to answer this, first it must clear what amounts to a right to free speech, and what constitutes a reasonable right to protect copyright’s owner’s right and at what point does the right to a intellectual property of literary, artistic and scientific worksoccurs, which is the main point of first chapter of this work. Also in first chapter the evolution of copyright will be briefly looked at in order to better understand its roots. To understand what were the main reasons for copyright law introduction, what were early problems with copyright law implementation and appliance, and most importantly: how copyright law changed in the following years after its inception. The second chapter analyzes what kind of balance exists between copyright and public right to information assurance. Third, and final, chapter of this work looks at two main doctrines that define exceptions to copyright, therefore explaining at what times does a claimant has no right to issue a copyright claim demanding compensation or/and stoppage of content production. Whereas the results from the whole analysis in this work allowed proper establishment between the connection of freedom of speech and copyright law, establishing that both aim to protect the opinions and ideas without fear of outside party’s interference, and unjust copyright claims interfere with this right, while also provide appropriate solutions to this problem. Therefore, the purpose of this thesis is achieved.Magistriniame darbe pateikiama problematikos dėl autorinių teisių turėtojų pretenzijų reiškimo santykio su teise į laisvą kalbą analizė. Šis darbas suskirstytas į tris dalis. Pirmoje dalyje analizuojamas žodžio laisvės ir autorių teisių pažeidimo įstatymo santykis. Antroje dalyje apžvelgiama autorių teisių ir visuomenės teisių į informacijos užtikrinimą balansas. Trečioje dalyje pristatomos pusiausvyrą tarp autorių teisių ir visuomenės narių teisių į informacijos užtikrinimo, nacionaliniu ir tarptautiniu mąstu reglamentuojančios doktrinos. Siekiant patvirtinti arba paneigti iškeltą hipotezę, pirmoje darbo dalyje yra analizuojama žodžio laisvės ir autorių teisių apsaugos įstatymo sampratos. Nustatyta jog pagrindinės žodžio laisvės funkcijos numatytos Europos kovencijoje, JAV konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, suteikia teisę ieškoti informacijos ir idėjų; teisė gauti informaciją ir idėjas; teisė skleisti informaciją ir idėjas implikuoja du pagrindinius aspektus: pirma, teisę laikytis nepriklausomos nuo kitų nuomonės ir skleisti informaciją bei idėjas; antra, teisė gauti informaciją ir idėjas iš kitų šaltinių nesijaudinant dėl nepagrįstos cenzūros, bausmių ar kitų pagrindo neturinčių pasekmių, su sąlyga kad išreikšta kalba neprieštaraus demokratinės visuomenės saugumui ir gerovei. Trumpai apžvelgus autorių teisių apsaugos istoriją, buvo nustatyta jog iki pirmojo spausdinimo aparato įvedimo, kuris privedė prie pirmojo šiuolaikinės intelektinės nuosavybės aktu pripažįstamo Karalienės Onos statuto, knygų industrijoje buvo įsivyravus monopolija kuri buvo suteikta spaustuvininkams, uždraudžiant kitiems spaustuvininkams naudotis bent dalimi iš jų kūrinio. Vėliau po daugumos autorinių teisių reformų galiausiai buvo priimta Berno konvencija, reglamentuojanti literatūros ir meno kūrinių apsaugą, kuri reikalauja, kad visos ją pasirašiusios šalys autorių teisių saugomus kūrinius iš kitų šalių, laikytų kaip autorių teisių saugoma objekto priežiūra traktuojama jų pačių šalyse. Peržiūrėjus autorių teisių istorijos raidą buvo apžvelgta autorių teisių sudarymo aspektai. Svarbu paminėti tam, kad autorių teisės būtų ginamos, jos turi atitikti originalumo kriterijų. Daugumoje Europos šalių, nustatant, ar sukurtas objektas yra pakankamai originalus, dažnai autorius turi pakankamai kontroliuoti dalyką, kad jis atitiktų pakankamą originalumo lygį. Kita vertus, Jungtinėse Valstijose Aukščiausiasis Teismas savo teismų praktikoje yra išaiškinęs, jog originalumas nėra griežtas standartas; tai nereikalauja, kad faktai būtų pristatomi naujoviškai ar būtų stebinantys. Jis susideda iš dviejų komponentų: turi būti sukurtas savarankiškai ir turi atitikti bent minimalų kūrybiškumo lygį. Galiausiai Jungtinėje karalystėje, bei Airijoje originalumo nustatymo kriterijai yra tai, ar pastangos pasiekti rezultatą buvo didesnės nei vidutinės. Kai originalumas nustatomas ir pripažįstamas kūrinyje, sekantis žingsnis turėtų būti teisėtų savininkų interesų apsaugą. Autorių teisių įstatymas autoriams suteikia ribotą monopolizaciją už jų kūrybinius darbus, kad jie galėtų pasinaudoti savo kūrimo finansiniais pranašumais, šitaip skatindama autorius siekti kūrybinės ar mokslinės saviraiškos. Suteikdama prekybinę teisę naudoti savo išraišką, autorių teisių teikiama ekonominė paskata motyvuoja perspektyvius kūrėjus kurti ir skleisti savo idėjas. Todėl autorių teisių teorinis pagrindas iš esmės yra suderinamas su prigimtine teisę į laisvą kalbą apsauga: autorių teisėmis užtikrinama, kad būtų sukurta kalba, skirta prigimtinei teisei į laisvą kalbą apsaugoti. Tačiau, dauguma mokslininkų ir teisininkų pritaria minčiai jog visuomenės interesai savirealizacijai turėtų būti aukščiau už autoriaus monopolizacijos siekimą. Tačiau Europoje sunku atrasti tobulą pusiausvyrą tarp autoriaus ir visuomenės interesų, susijusių su išreikšta kūrybine veikla, viena vertus, autorių teisių įstatymas suteikia ribotą monopolizaciją tam tikram išraiškos branduoliui, kita vertus, teisė į saviraiškos laisvę teoriškai suteikia kitiems teisę naudoti tą patį išraiškos branduolį siekiant jį patobulinti arba juo remtis sukuriant ką nors naujo. Antroje šio darbo dalyje buvo apžvelgta dviejų skirtingų interesų konfrontacija: autoriaus autorinių teisių apsauga už jo sukurtą darbą bei visuomenės teisė į informacijos rinkimą ir naudojimą intelektinio intereso tobulinimui. Autorius turi teisę laisvai disponuoti savo kūriniais ir gauti už juos atitinkamą atlyginimą, jis nejaustų noro užsiimti kūrybine veikla ir sukurti naujus literatūrinius, meninius ar mokslinius darbus, jei jiems galiotų neproporcingai griežti apribojimai bei nebūtų saugomas interesas ginant teisę į turto apsaugą. Tuo tarpu visuomenei turi būti užtikrinama teisė į tinkamą informacijos gavimą, nes toks leidimas yra būtinas demokratinės valstybės intelektualiniam tobulėjimui ir kūrybinei saviraiškai. Kiekvienas autorinių teisių saugomas kūrinys skleidžia tam tikras idėjas bei informaciją, į kurias visuomenės nariai turi teisę, kas sudaro autorinių teisių ir teisės į informaciją kolizija. Paskutinėje šio darbo dalyje buvo remiamasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei jų normomis, specializuotais autorių teisės tyrimais bei teismų praktika, siekiant detaliai išanalizuoti autorinių teisių, visuomenės narių teisės į informaciją, jų santykio sampratą, bei išnagrinėti jų apibrėžimus ir taisykles skirtingose teisinėse sistemose palyginamuoju metodu. JAV manoma, kad šios teisės nekonfliktuoja tarpusavyje bei tarp jų yra pasiektas balansas atskiriantis bet nepriešinantis šių teisių, tuo tarpu daugumoje Europos valstybių konfliktas tarp autorių teisių bei teisės į laisvą kalbą ar išsireiškimą pripažįstamas kaip keliantis nemažai problemų. Įstatymų leidėjas, norėdamas tinkamai išlaikyti pusiausvyrą tarp šių teisių, numato pusiausvyros tarp autoriaus teisių ir visuomenės narių teisės į informaciją užtikrinimo elementus: idėjos išraiškos apsaugą atskiriant idėją nuo jos išraiškos, ribotus autorių teisių galiojimo terminus ir autorių teisių išimtis, kuomet nereikia atsiklausti kūrėjo leidimo ir nereikia jam mokėti kompensacijos už dalies kūrinio panaudojimą. Autorių teisė saugo tik idėjos išraišką, siekiant padėti išvengti idėjų monopolijų, kurios stabdytų kultūros plėtojimąsi ir intelektinį savirealizavimą, bet nesaugo pačių idėjų. Įstatymų leidėjas, saugodamas autoriaus teises į kūrinį bei prisidėdamas prie kūrybos skatinimo, nustato kūrinio apsaugos laikotarpį. Daugumoje Europos valstybių turtinės autoriaus teisės galioja visą autoriaus gyvenimą bei po jo mirties 50 – 70 metų laikotarpiui. Kai kuriose valstybėse asmeninės autoriaus teisės neatsiejamos nuo autoriaus asmenybės, todėl saugomos neterminuotai. Pasitaiko autorių teisių išimčių, kurios reiškia, kad tam tikrais atvejais leidžiama panaudoti autoriaus kūrinį be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo arba mokant atlyginimą, kuris įstatymų nustatytas tik kaip kompensacija už autorių teisių apribojimą. Norint geriau suprasti autorių teisių išimtis, pasirinkta dviejų valstybių (JAV, Dž. Britanijos) autorių teisių išimtis reglamentuojančių doktrinų analizė: JAV naudojama „fair use“ ir Dž. Britanijoje naudojama „fair dealing“ teisininkų darbai bei teismų praktika. Apibendrinus ir išanalizavus šias išimtis prieita prie išvados, jog Europos valstybių meninis, kūrybinis ir mokslinis tobulėjimas pagerėtų arba mažu mažiausiai paspartėtų, jei į jų teisinę sistemą integravus JAV įtvirtintą „fair use“ doktriną, kadangi ji yra lankstesnė ir universalesnė išimtis, lyginant su „fair dealing“ doktrina