Kolektyvinė atmintis Lietuvos šiuolaikinėje fotografijoje

In his final book Camera Lucida, Roland Barthes contradicts the widespread attitude towards photography as a “tool of memory” by claiming that the photograph “actually blocks memory, quickly becomes a counter-memory”. Indeed, every theoretical inquiry into this question comes to the same conclusion: photography is an inadequate tool of memory. This discrepancy between the notion of photographs as a “memory images” and “countermemory” acquires almost political significance when they are used to construct collective identity. So what conclusions can we draw from the discussion of three very different approaches to collective memory in contemporary Lithuanian photography? First, I notice a break with the work of memory at the beginning of the 1990s. At that time photography was a means to show the “true” past, which appeared to be easily definable and was shared by the majority of the nation. Now photography brings the past into the present as something unreliable that no longer has a clear and universally accepted meaning. Second, the identity that those collective memories should help to preserve or construct is uncertain. Photography shows how it is based on visual mistakes (Gelguda), how it dissolves among a multitude of heterogeneous signs littering the present (Valiauga) or how it cannot find a footing in urban places marked by the absence of memory (Trimakas). Third, contemporary photographic practice suggests a critical perspective on photography as a tool of memory. Photographers emphasise ambiguities and the pliability of the medium to manipulation and the dependence of the mnemonic value of the visual material on the context and on the peculiarities of subjective vision. Above all, while photography functioned as a counter-memory engaged in restoring collective identity in the early 1990s, now it works as a counter-memory again, but by questioning the basis of the same collective identity and creating alternative memories.Straipsnyje nagrinėjamas fotografijos, kaip „atminties įrankio“, naudojimas, konstruojant kolektyvinę tapatybę dabartinėje Lietuvoje. Tapatybė čia suvokiama ne kaip stabili ir empiriškai patikrinama duotybė, bet kaip procesas, kaip tai, kas nuolat kuriama ir vaidinama. Tokios tapatybės sampratos problema yra ta, kad ji negali išlikti laike. Taigi atmintis suvokiama kaip esminis tapatybės elementas – atmintis kaip prisiminimas, aktyviai dalyvaujantis, rekonstruojant tapatybę dabartyje. Nepriklausomoje Lietuvoje atminties darbas buvo reikalingas gydant istorijos traumas ir perkuriant kolektyvinę tapatybę. Sovietinės okupacijos pabaigoje prasidėjus „tikrosios“ atminties atkūrimo procesui, fotografija atsidūrė pirmame plane, nes buvo atverti archyvai, ir anksčiau drausti vaizdai pateko į viešumą. Taigi fotografija ir veikė kaip atminties įrankis, informuojantis dabartį apie praeitį, ir pati tapo prisiminimo aktu. Straipsnyje tiriama, kaip šis fotografijos vaidmuo pasikeitė per dvidešimt metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pasitelkiant tris atvejo tyrimus – naujausius Lietuvos fotografų Arturo Valiaugos, Ugniaus Gelgudos ir Gintauto Trimako darbų ciklus parodoma, kaip fotografija atskleidžia praeities nepatikimumą ir jos reikšmės nestabilumą. Šiuolaikinė fotografijos praktika siūlo kritinį požiūrį į fotografiją kaip atminties įrankį, nes ją pasitelkus konstruojamos kolektyvinės tapatybės pagrindas gali būti vizualinė klaida (Gelguda), tapatybė ištirpsta daugybės įvairiausio pobūdžio ženklų sraute (Valiauga) arba ji praranda pagrindą kolektyvinės atminties diskurse nedalyvaujančiose miesto erdvėse (Trimakas). Fotografai pabrėžia medijai būdingą prasmės neapibrėžtumą ir tendenciją pasiduoti manipuliacijoms, taip pat – vizualinės atminties priklausomybę nuo konteksto ir subjektyvaus matymo