Political satires: the underbridge of Maironis’ poetry

Lietuvių tautinio atgimimo epochos klasiko Jono Mačiulio-Maironio visuomeninė, bažnytinė veikla ir poetinė kūryba yra politiška Aristotelio politeia prasme. Jis prisiėmė atsakomybę už Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programą, buvo vienas iš šios partinės struktūros formuotojų 1905–1906 m., laikėsi konservatyvių, nuosaikių pažiūrų, nors kritikavo caristinį režimą, reikalavo Lietuvai tautinės autonomijos. Po 1918 m. jo pažiūros buvo artimesnės tautininkams. Jo politines satyras, rašytas daugiausiai jau nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, noriai aptarinėjo sovietmečio kritika, teigusi, kad Maironis nusivylė parlamentine demokratija ir valdančiuoju elitu. Tai vadinamojo žemojo stiliaus kūriniai, papildantys patriotinę kūrybą, tapusią tiltu tarp dviejų Lietuvos vizijų – praeities, „skaisčios idealų troškimų srities“ ir dabarties, „žemiškos, apčiuopiamos, bent kiek nustojusios skaistumo ir aureolės“ (perfrazuojant Maironio mintis apie Vasario 16-ąją). Išvengdamas tiesioginio politinio angažavimosi, Maironis veikė kaip reikšmingas kultūrinės opozicijos atstovas, eurocentrinių pažiūrų katalikų intelektualas. Kokybine prasme Maironio satyros dažnai yra magistralinio jo poezijos kelio „patiltė“, kita vertus, jos įkvėpė kritiškai nusiteikusius literatus, prisidėjo prie poetinės satyros žanro raidos.Public and ecclesiastical activity, as well as poetical works of the classical author of the national revival era, Jonas Mačiulis-Maironis, are political in the meaning of Aristotelian politeia. Maironis undertook the responsibility for the programme of Lithuanian Christian Democratic Union and was one of its founders in 1905-1906. His views were moderately conservative; he criticized the tsarist regime and demanded national autonomy for Lithuania. After 1918, he was allied to the moderate nationalists (tautininkai). His political satires (written mostly in the period of independent Republic of Lithuania) were thoroughly discussed and highlighted in Soviet literary historical studies. Soviet ideologues considered Maironis disillusioned by the parliamentary democracy and ruling elite. His poems of “lower style” might be interpreted as the part of patriotic oeuvre which seemed to play the interconnecting role between two visions of Lithuanian culture: one related to the past, to the “bright sphere of ideals and desires,” and another – to the present, to the “sphere of mundane, perceptible reality without the aura of purity.” Maironis never directly engaged as a politician but he often acted as an important representative of cultural opposition and European-oriented Catholic intellectual. Although his satires often were qualified as marginal “underbridge,” they inspired the non-conformist writers and influenced the evolution of poetical satire as a genre