Deportation, memory and the self in Dalia Grinkevičiūtė’s memoirs A Stolen Youth, A Stolen Homeland and Lithuanians by the Laptev sea

Straipsnyje aptariamos deportacijos bei savasties temos Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, laiškai, parašytuose apie 1949-50 metus bei 1974 metais parašytame antrąjame atsiminimų variante Lietuviai prie Laptevų jūros. Skaudžios patirties kontekste, atsiminimų rašymą galima interpretuoti kaip savasties kūrimą iš naujo. Daugelis mokslininkų teigia, kad kūrybinė veikla, ypač rašymas, atlieka savasties atkūrimo bei atstatymo funkciją, atkuria savasties-objekto santykį bei turi gydomąjį poveikį asmenybei, patyrusiai sukrečiančius išgyvenimus bei sunkias psichologines traumas. Autobiografinis rašymas savasties, savojo „aš” atkūrimo procese vaidina svarbų vaidmenį. Straipsnyje Grinkevičiūtės atsiminimai bei jų rašymas analizuojami taikant naratyvinės terapijos perspektyvą; pastebimi trys terapinį poveikį turintys naratyvo lygmenysThe present discussion adresses the issue of deportation, displacement, memory and the self in Dalia Grinkevičiūtė’s Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, laiškai, written in 1949–50, first published in 1997 and in 2002 translated as A Stolen Youth, a Stolen Homeland, and in the second version of the memoirs, Lietuviai prie Laptevų jūros, written in 1974, in 1990 translated as Lithuanians by the Laptev Sea. At the age of fourteen, Dalia Grinkevičiūtė (1927-1987) was deported from Lithuania to Siberia during the mass deportations of 1941 and spent almost 10 years in Yakut Republic. Considering Grinkevičiūtė’s life experience writing memoirs may be understood as a means of composing or re-creating the self. At the same time, this re-creating of the self through narrative becomes a healing process to that wounded by the tragic experiences of deportation and exile. If we refer to Lacan, relating self to the others brings a healing effect. According to such scholars as Kohut, Hartmann, Modell, and Kernberg, a sense of self depends on the negotiations of self defined against and in relation to others, where the “other” takes the form of an object of various emotions. For many of these scholars, creativity, especially writing, performs the function of restoring or re-creating a sense of self and re-negotiating self-object relations. The idea of writing as re-creation of the self, can be related to autobiographical writing where this is quite explicitUžsienio kalbų, lit. ir vert. s. katedraVytauto Didžiojo universiteta