Exhibition as an artistic medium: the phenomena of artists' curated expositions in Lithuania

Pirmąsias menininkų mėginimų save pristatyti parodose užuomazgas Lietuvoje galima aptikti dar sovietmečiu, „tyliojo modernizmo“ atstovų ekspozicinėje praktikoje. Tačiau tik XX a. pabaigoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, menininkai ėmėsi konceptualių kuratorinių eksperimentų, reflektuojančių šiuolaikinį meną, kvestionuojančių jo santykį su institucijomis ir siūlančių naujus parodos medijos bei kuratorinės paradigmos apibrėžimus. Lietuvoje meno viešose ir alternatyviose erdvėse tradicija dar labai nesena. Pirmieji XXa. pab. parodas viešose ir alternatyviose erdvėse pradėję rengti menininkai padėjo Lietuvoje atsirasti įvietinto viešojo meno praktikoms ir paspartino performatyvia estetika besivadovaujančių meninių veiksmų pripažinimą vietiniame meno diskurse. Nuo pat pradžių menininkų kuruojami viešojo meno projektai pasižymėjo socialiniu angažuotumu, tikslinga institucine ir meno politikos kritika, skatino tampresnį meno ir žiūrovo santykį. Siekdami permąstyti meno reprezentacijos meno institucijose metodus, menininkai XXI a. pr. ėmė kurti instaliacijas, kurti anti-parodas / muziejus / galerijas. Tokiu būdu menininkai ne tik kritiškai imituoja ir pašiepia įprastinių meno institucijų veiklą ir jų rengiamų ekspozicijų strategijas, bet ir siūlo joms savotišką alternatyvą. Tokios menininkų instaliacijos dažnai yra neatsiejamos nuo performatyvių menininkų sprendimų, kurių pagalba įprastiniai kuratorių vykdomi meno atrankos veiksmai prilyginami meniniams sprendimams. Tokių performatyvių instaliacijų pagalba, menininkai konstruoja „menininko žvilgsnio“ paradigmą ir sudaro sąlygas anti-parodos, anti-muziejaus ir anti-galerijos sąvokų plėtotei. Interneto atsiradimas ir technologijų įsigalėjimas kasdieniame žmonių gyvenime nemenkai paveikė meno pasaulį. Dar XX a. pab. menininkai internetą ėmė naudoti kaip meninę mediją, kurti virtualioje erdvėje. Internete menininkų įgyvendinami projektai, nuo pat pradžių buvo neatsiejami nuo tam tikrų kuratorinių strategijų, kurios vėliau išsivystė į rimtas kuratorines praktikas, padėjo pagrindą viešojo kuravimo atsiradimui, novatoriškų kolektyvinės kuratorystės strategijų plėtotei. Parodoms vis dažniau persikeliant į virtualią erdvę, ima ryškėti ekspozicijų erdvėlaikio, autorystės, meno materialumo ir vaizdų vartosenos skaitmenizuotoje visuomenėje problemos, kurios neretai tampa (post)internetinės eros menininkų apmąstymų ir kritikos taikiniu.The origins of artists’ self-representation in Lithuania can be found in Soviet era in the expositional practice of the representatives of the ‘silent modernism’. However, it was only by the end of the 20th century, when Lithuania regained its independence, that artists first took conceptual curatorial experiments reflecting contemporary art, questioning its relationship with institutions and shaping the new definitions of exhibition media and curatorial paradigm. In Lithuania, the tradition of art in public and alternative spaces is still very recent. First established by artists at the end of the 20th century, art expositions in public and alternative spaces, introduced in-situ art practice in Lithuania and accelerated the recognition of performative artistic practice in local art discourse. From the very beginning, public art projects curated by artists were characterized by social engagement, clever institutional critique, and an immediate relationship between art and its viewer. In order to rethink the methods of art representation in art institutions, artists of the 21st century began to build installations following the logic of the exhibition, museum or gallery. Hereby, artists not only critically imitate and mock the activities of conventional art institutions, as well as the strategies of their exhibition-making, but also creates a veritable alternative. Such installations by artists are often inseparable from certain performative decisions, through which the traditional art selection act, usually performed by curators, is assimilated to artistic solutions. Therefore, artists construct the paradigm of ‘artist's choice’ and create conditions for the development of anti-exhibition, anti-museum and anti-gallery concepts. The emergence of the Internet and new technologies in the daily lives of people have had a major impact on the art world. At the end of the 20th century, artists started using the Internet as an artistic media and create in virtual space. From the very beginning, projects implemented by artists on the Internet were inseparable from certain curatorial strategies that later evolved into serious curatorial practices, that laid the foundations for the phenomena of public curating, and the development of innovative collective curatorial strategies. With the increasingly frequent shift of exhibitions from the physical to the virtual space, the problems of spacio-temporality, authorship, materiality of art and the visual consumption in the digitized society are emerging, quite often becoming the main targets of reflection and criticism of (post)Internet era artists.Menų fakultetasMenotyros katedr