Paradigmatic constructivist and neorealist debate over security object and nature of threats: an idea of a single EU military security system

Šiame teoriniame straipsnyje siekiama metodologiškai pagrįsti bendros Europos Sąjungos (toliau – ES) karinio saugumo sistemos sukūrimo idėją. Atsižvelgiant į specifinę ES kaip tarptautinės sistemos veikėjos prigimtį, kai ES veiksmuose pasireiškia tiek normatyviniai, tiek su kietąja galia susiję aspektai, pasitelkiamos dvi šiuo atveju didžiausią aiškinamąją vertę turinčios teorijos – konstruktyvizmas ir neorealizmas. Siekiant tinkamai įvertinti bendros ES karinio saugumo sistemos sukūrimo idėją, atliekama minėtų teorinių prieigų lyginamoji analizė, operuojant dviem saugumo tyrimuose dažniausiai naudojamais kintamaisiais – saugumo objektu ir jam kylančių grėsmių prigimtimi. Lyginamoji konstruktyvizmo ir neorealizmo analizė patvirtina prielaidas, kad kol kas ES yra nepajėgi formuoti bendru identitetu ir interesais grįstą saugumo politikos darbotvarkę. Priešingai, ES valstybės narės karinio saugumo srityje yra linkusios veikti savarankiškai, siekdamos patenkinti savo ir neatsižvelgdamos į kitų valstybių interesus. Atitinkamai ES kylančios grėsmės yra labiau karinio pobūdžio, todėl reikalaujančios adekvataus atsako, t. y. karinės jėgos panaudojimo. Atsižvelgiant į šias prielaidas daroma išvada: jei ES valstybėms narėms nepavyks tinkamai koordinuoti savo veiksmų karinio saugumo srityje, tai bendros ES karinio saugumo sistemos idėja taps vienu iš tolimoje perspektyvoje ES planuojamų įgyvendinti tikslus arba netgi neturinčiu potencialo tapti vienu iš svarstytinų klausimųThere is an inescapable link between the abstract world of theories and the real world of politics. It is hard to create an equitable policy if the basic organizing principles are flawed. Respectively, it is hard to construct a well-grounded theory with the lack of knowledge of the global processes. As Stephen Walt (1998) noticed, disagreements about policy usually rest on more fundamental disagreements about the basic forces that shape international outcomes. Take, for example, the current debate on how to define the European Union (EU). On the one hand, EU can be defined as a single actor, one of many other actors of international system, which existance is based on a common identity of all member states. On the other hand, EU can be explained as a unit of sovereign states, which are acting independently from one another. The latter perceptions reflect the basic statements of two theories – respectively constructivism and neorealism. According to the specific nature of the EU, as a global actor of international system, when both – normative and with hard power related – aspects can be distinguished in the actions of the Union, constructivism and neorealism are the theories most valuable to explain the current processes. The debate over determination of a security object and threats that occur to it seems different depending on which theory they employ. In neorealist point of view the main object of security is a state that seeks to meet its egoistic interests by improving its power (military or/and economic). From the perspective of constructivism, an object of security is what a securitizing actor refers to. Following this logic, various political, economic, social derivatives might become an object of security. [...]Politikos mokslų ir diplomatijos fakult.Vytauto Didžiojo universiteta