Pasislėpusio žydo paradigma kaip polifonijos priežastis

Straipsnyje aptariama Gary romano Čingio Kono šokis (La Danse de Gengis Cohn) polifonija. Tarp įvairių polifonijos formų, aptartų rusų formalistinės kritikos (B. Eichenbaumo, M. Bakhtino, vėliau semiotiko Uspenskio), minėtinas skaz. Tai toks kalbėjimo būdas, kada į pasakotojo diskursą įsiveržia slapto, bet aiškiai socialiai identifikuoto pranešėjo balsas. Tuo būdu šalia pasakotojo atsiranda kitas pranešėjas; jis gali manipuliuoti pagrindiniu pasakotoju arba būti jo manipuliuojamas. XX amžiaus skaz formose slaptas pasakotojas slapukauja, apsimetinėja griaudamas pirmojo diskursą arba pasitarnaudamas digresinėms strategijoms. Gary kūriniuose „dialogiškumo“ matmuo susijęs su slėptuvės tema. Straipsnio savitumą šiuo atveju lemia pasislėpusio žydo figūra, kuri nelauktai ir nepagarbiai įsiverždama destabilizuoja tekstą. Romane Čingio Kono šokis slėptuvė puikiai įkurta – niekas, išskyrus Schatzą, buvusį nacistą, vykdžiusį kolektyvinę egzekuciją, per kurią žuvo Čingis Konas, o vėliau tapusį policijos komisaru, negali matyti jos gyventojo. Čingis Konas – liudininkas, žydų legendos dibukas, prisikėlęs iš mirusiųjų, kad persekiotų savo žudiką, ir kalbantis sunaikintos bendruomenės vardu. Nuolatos persekiojamo žmogaus tema atrodo kraštutinis kalbėjimas apie žydų asimiliaciją. Tai pratęsia amžinojo žydo legendą, šis personažas tarsi perkuria žydo figūrą, susijusią su Vokietijos žeme, – visur esančią, visada netikėtai pasirodančią. Schatzas ne tik abejoja savo tapatybe ir egzistencija, bet jaučiasi prislėgtas tariamo Kono persekiojimo, netgi teksto autorių įtaria velnišku sumanymu. Jis mano, kad autoriaus tikslas paversti Vokietiją žydiška šalimi, atiduodant Konui visų anksčiau gyvenusių žydų teritoriją. Schatzo paranoja Gary romane atsiranda kaip patologinis moderniosios polifonijos aspektas, kuris paslėptą, iškreiptą diskursą čia daro veiksmingesnį nei dialoginį tiesos ieškojimą. Žodžiu, atsiveria tam, kas paslėpta, negirdima, perima šablonų ir tiesą paneigiančio diskurso valdomą šeimininko sielą. Polifoninis autoriaus projektas yra toks, kokį perteikia Schatzo paveikslas, atrodo, keliantis pavojų herojaus integralumui, nes balsas, apsigyvenęs jame, yra ne vienas, o daug balsų, panašių į Schatzo; taip destabilizuojamas antisemitinis diskursas, kurį Schatzas pasisavino. Schatzo asmuo iš esmės yra diskursyvinis, sudėliotas iš šablonų, kurių tikslas paneigti žodžius „aš tik paklusau įstatymams“. Ši polifonijos forma, pagrįsta daugelio balsų įtraukimu į pasakotojo balsą, galima tik oficialaus diskurso atveju. Kita vertus, nematomo kalbėtojo buvimas primena apie visišką žydų sunaikinimo diskursą gaubiančią tylą, sakant, kad „tai nuo mūsų buvo slepiama“. Žmogaus polinkis abejoti paveikia ir Šoa, kuris sukelia nuneigiantį diskursą. Liudijimas kyla iš ten, kur tvyro tuštuma. Pėdsakams išnykus dibuko balsas, svyruojantis tarp būties ir nebūties, virsta apčiuopiama buvusiųjų žyme. Tikrą liudijimą gali pateikti tik mirtis. Subtiliai nuo šnabždesio iki riksmo moduliuotų balsų įvairovė atskleidžia paslėptas prasmes, kurios pasireiškia eksplicitiniu kalbėjimu. Apeinamas liudininko ir pranešėjo teisėtumo klausimas. Diskursyvinė polifonija nuslopina kalbėtojo atsakomybės klausimą, nes teksto lygmenyje negalime nei vienam, nei kitam pasakotojui priskirti tariamo žodžio ar jų kvestijonuoti. Pranešimas iš karto priskiriamas „kitam“. Atsiranda absoliutaus kito instancija, kurios negalima redukuoti. Ji ir yra tikroji liudijimo teisėtumo nešėja