Tauta ir jos kiti: smurtas kaip nacionalinio identiteto ženklas

Šiame straipsnyje analizuojama nacionalizmo ideologija kaip politinio smurto pagrindas. Pavyzdžiu imamas hindų ir musulmonų susipriešinimas Indijoje, pasiekęs kulminaciją 1947 metais, Indijos padalijimo į Indiją ir Pakistaną metu. Teoriškai analizuojamas bendruomeninio smurto pagrindas ir teigiama, kad smurtas užkoduotas pačiame nacionalizme, jo šovinistinėje retorikoje bei modernybės projekte plačiąja prasme. Šie reiškiniai analizuojami remiantis indų kilmės Kanados režisierės Deepa Mehta 1998 metų filmu „Žemė,” kuriame metaforiškai pateikiama aštri sociopolitinių procesų to meto Indijoje kritika. Straipsnyje parodoma, kad smurtas yra modernios visuomenės ir modernios ideologijos konstruktas, o be šio konstrukto tautos tapsmas pagal europietiškąjį modelį neįmanomas . Nors nacionalizmas ir pačių politikų, ir klasikinių šio reiškinio tyrinėtojų laikomas emancipaciniu, tikrovėje yra priešingai. Nacionalizmas gali tapti varomąja jėga priešinantis imperializmui, tačiau jis turi pernelyg daug vidinių prieštaravimų, kad taptų konstruktyvia jėga. Jis dažnai tampa šovinistine ideologija, aukštinančia tautą ar etninę grupę, sau priešpastatančią kitas tautas. Konstruojant naują tautą tai reiškiasi kitų grupių išstūmimu už tautos ribų. Rasizmas seka beveik be išimties. Tokiu būdu etninės ar religinės grupės, kurios per šimtmečius buvo visuomenės dalimi, staiga tampa marginalizuotos ir „priešiškos“, savotiškos „penktosios kolonos“, antinacionaliniai elementai. Marginalizuotos grupės, kurios yra sukuriamos, savo ruožtu ilgainiui priima šį joms primestą identitetą. Taigi modernioje valstybėje pilietybė ir priklausymas visuomenei tampa diskusijų objektu – vieni piliečiai yra „labiau piliečiai“ nei kiti.[...]This article discusses the rise of communal violence between Hindus and Muslims in India, and views it as a complex process of the construction of social reality in order to consolidate a Nation by the nationalist elite. This process is looked through the representation of it in the work of a film director Deepa Mehta, who offers a way to deconstruct the nationalist ideology with the aim to understand how Indian society functions. The aim of this article is to reconstruct the rise of communal violence in India using cinema as a social critique by showing that violence, far from being a deviation, is a signifier of national identity, and to trace the construction of a Muslim as a nation’s Other by a political power. Building upon the postcolonial theory the article argues that violence is not a ‘peculiarity’ of nationalism at work outside Europe, but that violence itself is one of the most important features in consolidating national consciousnessPolitologijos katedraVytauto Didžiojo universiteta