Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai iš Latvijos: jų pabėgimo naratyvai

At the end of World War II, approximately 170,000 Latvians found themselves in Displaced Persons camps in occupied Germany. During this period they formed an exile ideology and started to think of themselves not as emigrants or refugees but as self-proclaimed exiles. As the UN official policy and Soviet accusations intensified the need to justify one’s actions, those versions of the escape narratives which served exile purposes the best were soon selected and developed into archetypical schemas. One group that offers a different perspective of escape narratives consists of those people who were youngsters at the time of escape: some of them took the flight to be an adventure. However, the majority of the ex-refugees depict the events of that time as tragic, regardless of their generation; this can be explained by the transferred perceptions and emotions which older refugees passed on to the following generations.Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apie 170 tūkstančių latvių pateko į Vakarų sąjungininkų okupuotoje Vokietijoje įsteigtas pabėgėlių (angl. „displaced persons“ – perkeltųjų asmenų) stovyklas. Per tą laikotarpį jie susikūrė savo egzilio ideologiją ir ėmė save laikyti ne emigrantais, bet egzilais ar tremtiniais. Dėl Jungtinių Tautų oficialiosios politikos ir sovietų kaltinimų atsirado būtinybė pateisinti savo veiksmus, tad tie pabėgimo naratyvai, kurie geriausiai atitiko egzilio tikslus, buvo greitai pasirinkti ir išplėtoti į archetipines schemas. Kiek kitoks pabėgimo naratyvas buvo grupės, kurią sudarė nepilnamečiai, dalis jų į pabėgimą žiūrėjo kaip į nuotykį. Vis dėlto dauguma pabėgėlių tų laikų įvykius laiko tragiškais, nepriklausomai nuo to, kuriai kartai jie priklausė. Iš to išplaukia, kad jie perėmė tuos matymo ir jutimo būdus, kuriuos vyresnieji pabėgėliai perdavė jaunesnėms kartoms