Daugiakalbystė LDK: realijos, politika, žaidimai

Straipsnyje nagrinėjamas daugiakalbės valstybės formavimasis viduramžių Lietuvoje. Siekiama išanalizuoti daugiakalbystės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ištakas bei jos sąsajas su Lietuvos visuomenės vystymusi, politiniu, kultūriniu savitumu, lingvistine įvairove ir etninio identiteto formavimusi. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – daugiatautė, įvairiakalbė ir daugiareligė valstybė vidinei ir išorinei komunikacijai buvo priversta naudoti daugiakalbystę. Visų pirma daugiakalbystę skatino siekis integruoti Lietuvos valstybę tiek kultūrine, ekonomine, o taip pat ir politine prasme į tuometinę Europą. Kunigaikščio Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. laiške pranciškonų ordinui į Lietuvą buvo kviečiami lenkų, žemgalių ir rusų kalbas mokantys vienuoliai. Itin plačiai daugiakalbystė LDK skleidėsi vidinėje komunikacijoje: vien rašto ir literatūros reikalams LDK vartotos mažiausiai šešios kalbos. Antra tiek kalbų vartotos atskirų etninių grupių buitiniam komunikavimui. XVI a. sustiprėjusios kalbinės politikos apraiškos įgalino susiformuoti mažiausiai keturiems kultūriniams informacijos sklaidos kodams, išlikusiems iki pat XIX a. Visi jie rėmėsi skirtingos kalbos kaip kultūrinės raidos veiksnio iškėlimu. Daugiakalbystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje formavosi ankstyvaisiais valstybė s egzistavimo amžiais ir yra sietina tiek su geopolitine senosios Lietuvos situacija, tiek ir su vidine daugatautės valstybės politine sąranga. Kultūriniai, religiniai ir politiniai procesai lėmė specifinę komunikavimo valstybėje situaciją, pasireiškusią keleto kalbų beveik paraleliu vartojimu visuomenės gyvenime. Kalbos įtakojo ir keturių skirtingų kultūrinių informacijos sklaidos kodų susiformavimą, iškėlusį lietuviškąjį, lotyniškąjį (romėniškąjį), gudiškąjį ir lenkiškąjį arba sarmatiškosios kultūros modelius. [...]The present article analyses the formation of multilingual society in medieval Lithuania. It aims specifically at investigating the origin of multilingualism in the Grand Duchy of Lithuania and its implications on the development of Lithuanian society, political and cultural peculiarity, linguistic diversity as well as the construction of ethnic identity. The Grand Duchy of Lithuania, a nationally and linguistically diverse, multireligious state, had to turn to multilingualism for internal and external communication. Firstly, multilingualism was encouraged by the aspiration to integrate the state of Lithuania into the Europe of those days in the cultural, economic and political sense (even in the pre-Christian period). The Grand Duke Gediminas in his letter, dated on 26 May 1323, addressed to the Franciscan monks, requested sending four brothers who knew Polish, Semigalii and Russian to Lithuania. Multilingualism flourished exceptionally in the internal communication of the Grand Duchy of Lithuania: at least six languages were used for the purposes of script and literature alone. The same number of languages were used in everyday communication among different ethnic groups. In the 16th century, the strengthening of linguistic policy manifestations enabled the formation of at least four cultural information dissemination codes that survived until the 19th century. All of them were based on signification of a different language as the aspect of cultural development. As the study revealed, the origin of Lithuanian multilingualism can be associated with both the geopolitical situation of the ancient Lithuania and internal political framework of a multinational state. Cultural, religious and political processes determined a specific situation of communication in the country which manifested itself by almost paralel use of several languages in societal life. [...]Užsienio kalbų institutasVytauto Didžiojo universiteta