The jungles of preserving heritage values

The article emphasizes that the technical heritage in Lithuania received fairly late attention only in about 1972 – 1975. It is sometimes a case that the value of a technical monument is estimated on the basis of subjective criteria, without taking into account all the possible criteria as well as a technical object itself. The article gives the multiple examples of how technical objects were destroyed or used inappropriately for the present purposes. It also discusses two major methods of preservation – that is, ‘in situ’ and the preservation in skansen-type museums. The author does not promote any one of the given methods in order to avoid mistakes. Both the methods are applicable and appropriate. Any monument to be inscribed needs to be assessed on the basis of as many criteria as possible. However, only the time factor can show if the decision was right. It has not so far worked in favor of the ‘in situ’ method. In addition, the article stresses the human factor. It is important that people who work within the area of cultural heritage deal with the issue coming to the point instead of following the law in a blind way. If heritage preservation becomes the legacy of only heritage experts and officials, it will fail to be effective. In order to preserve the monuments and use effectively the opportunities, it is necessary to focus on educating people since their youth so that cultural heritage (material, oral or other) becomes part of one’s identity and every citizen grows aware of being responsible of protecting heritage.ICOMOS, Europos Tarybos, UNESCO priimtos konvencijos, chartijos ir jų vykdymo taisyklės labai apgalvotos ir naudingos, tačiau jos tokios tolimos mūsų realybei, kaip mūsų gyvenimas – dekalogui. Tolesni samprotavimai pagrįsti mano 30 metų darbo su paveldu praktika. Technikos paveldas Lietuvoje pradėtas fiksuoti vėliau nei architektūros, urbanistikos ar dailės paminklai, nes dar tarpukariu gyvavo romantiška nuostata, jog tautos kultūrai vertingi vien pačių valstiečių gaminti daiktai. Tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pradėta domėtis mediniais vandens ir vėjo malūnais. Vėlyklos, karšyklos, verpyklos, geležinkelių bei kelių atkarpos ir pan. patraukė dėmesį dar vėliau, o pramoniniai objektai (inžinerinis paveldas) – tik pastaruoju metu. Gaila, bet į technikos paminklų sąrašą beveik nepateko plytinių, kalkinių, potašinių, terpentino ar varvelio varyklų, anglių degyklų, liejyklų, degalinių, kepyklų ir kitų objektų. Daugelio technikos paminklų vertė iki galo nenustatyta, išskiriamas tik vienas ar kitas ypatumas. Kartais sunku išsiaiškinti, kuriai paveldo rūšiai priskirtinas objektas (pavyzdžiui, Biržų pilis turi istorinio, gynybinio, architektūrinio, hidrotechninio, techninio, archeologinio, technologinio, dendrologinio ir kitokio paveldo ypatumų). Technikos paminklų sąrašus pradėta sudarinėti apie 1970–1975 m., tačiau tada daugiausia dėmesio kreipta į pastato architektūrą ir fizinę būklę, o ne į techninę įrangą. Kai kurie technikos paminklai kėlė nepatogumų ideologams, neigusiems pažangą ikikarinėje Lietuvoje. Imantis pritaikyti technikos paminklus naujiems visuomenės poreikiams, suniokotas Balsių vandens malūnas, Baisogalos (vienas gražiausių Lietuvoje; 1 pav.), Šeduvos, Purplių, Kupiškio, Vaškų, Ūdekų, Obelių ir daugelis kitų malūnų. Pašvitinio malūnas (kaip ir Starkonių bei dar keli) pradėtas rekonstruoti, tačiau darbai greitai nutrūko. Buvo griaunamos (XVIII a. Gulbinų) ar paliktos sunykti (Kleboniškio, Pakruojo) karčiamos, nors jas kuo puikiausiai buvo galima pritaikyti rekreacijai