Bandomasis religinės tapatybės ir jos sąsajų su kitomis socialinių permainų plotmėmis tyrimas

Authors of the article present data of pilot study and analysis on religious identity and how it correlates with other dimensions of social life in transformation. The scale of D. Hutsebaut is taken as a basis for the research. Pilot scale is formed on historical legacies of Lithuania to investigate how they correlate with religious identities.Šiame straipsnyje analizuojami religingumo ir katalikybės raiškos būdai socialinių permainų metu. Straipsnyje argumentuojamas požiūris, kad religingumo kaita pokomunistinėje Lietuvoje veikiau yra ne sekuliarizacijos didėjimas, bet nauja žmonių religingumo išraiška. Paskutiniam dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiui būdingi radikalūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai: šaltojo politinio karo pabaiga, Berlyno sienos žlugimas, Rusijos komunistinio režimo pabaiga, Centrinės ir Rytų Europos išsilaisvinimas, Tarybų Sąjungos žlugimas. 1998 metais po 50 ateistinio komunistinio režimo metų Lietuva kartu su Estija ir Latvija atgavo laisvę. Visi šiandien pripažįsta, kad komunistinis režimas ne tik fiziškai sunaikino, palaužė ar sužalojo daugelį mūsų tautiečių. Netgi svarbesni ir pavojingesni yra moralinio bei dvasinio tautos veido sužalojimo padariniai. Būtų naivu tikėti, kad šis moralinis blogis, pasėtas naujose lietuvių tautos kartose, būtų lengvai pakeičiamas naujomis moralinėmis vertybėmis bei nuostatomis. Nuo 1940 metų iki 1952 Lietuva neteko 780 922 savo piliečių. Tai sudaro maždaug vieną ketvirtadalį visos tuometinės Lietuvos gyventojų. Sunkiausia dalia teko nuteistiesiems ir pasmerktiesiems ilgus metams kalėti už dalyvavimą pasipriešinimo kovose ar dėl anksčiau turėto aukšto posto valstybės ar Bažnyčios tarnyboje. Dauguma šių žmonių buvo nukankinti ir nužudyti (pvz., vyskupai M. Reinys ir V. Borisevičius). Lietuvoje likę kunigai ir vyskupai darbui buvo skiriami tik suderinus jų paskyrimą su sovietų valdžios atstovu - Religijos reikalų tarybos įgaliotiniu. Dauguma kunigų iš baimės, o kartais ir noro turėti geresnes gyvenimo sąlygas, tapdavo net idėjiškai priklausomi nuo sovietų ideologijos ir sutikdavo kolaboruoti su ateistine sovietine vyriausybe. Komunizmo priešu buvo laikomas kiekvienas žmogus, Nepriklausomos Lietuvos laikais bent kiek labiau įsitraukęs į socialinį, ekonominį ar politinį gyvenimą.Tačiau egzistavo ir kita Lietuvos Katalikų Bažnyčios dalis - kunigai, vienuoliai bei vienuolės ir pasauliečiai disidentai, - vadinamoji pogrindžio Bažnyčia. Skaičiais ji tebuvo nežymi mažuma, tačiau savo veikla ir drąsa tapo pagrindine tautos pasipriešinimo okupacinei santvarkai jėga. Ji buvo tarsi tautos balsas, esminių žmogaus teisių gynimo jėga, tikrosios lietuviškosios tapatybės saugotoja ir puoselėtoja, moralinio bei dvasinio tautos išlikimo garantas. Dauguma dabartinių Lietuvos ir užsienio sociologų tvirtina, kad komunistiniu laikotarpiu Lietuvos katalikų Bažnyčia buvo pagrindinis tautinio pasipriešinimo okupacinei valdžiai šaltinis ir moralinė parama. Bažnyčia buvo stipri, bet taiki pasipriešinimo jėga. Šiandien mums aktualu nustatyti, kokią įtaką vertybių ugdymui turėjo ir/ar tebeturi ateistinė komunistinio režimo sistema; kokią įtaką žmonių vertybių ugdymui turėjo ir tebeturi Lietuvos katalikų Bažnyčia; kaip šios įtakos (praeityje - komunizmo, dabar - Bažnyčios ir Vakarų liberalizmo bei globalizacijos) atsispindi ugdant žmonių tapatybę. Norint nustatyti dabartinę religinę pokomunistinės Lietuvos visuomenės tapatybę, nepakanka vien teorinės politikų, sociologų ir kt. sričių mokslininkų darbų analizės. Reikia ir empirinės studijos. Ją atlikus galima pateikti daugiau įžvalgų ir pagrįsti arba kvestionuoti jau esamus kitų mokslininkų teorinius išvedžiojimus. Šio bandomojo tyrimo pagrindas - Vakarų Europoje labai populiari ir visuotinai pripažinta prof. D. Hutsebauto išplėtota religingumo skalė. Ja remiantis galima analizuoti net keturis religingumo tipus. Šiame straipsnyje yra pateikiami bandomosios studijos duomenys bei dabartinės lietuvių religinės tapatybės analizė. Nagrinėjama, kaip žmonių religingumas siejasi su kitomis socialinių permainų plotmėmis. Lietuvos visuomenės istorinio paveldo tyrimui bei jo koreliacijoms su religine tapatybe, be D. Hutsebauto tyrimų instrumento - 33 klausimų, dar buvo pasitelktas specialus specifinis klausimynas, sudarytas iš 22 papildomų klausimų, pritaikytų būtent Lietuvos situacijai. Šiuo bandomuoju tyrimu ieškota sąsajų tarp religingumo ir praeities paveldo, apimančio prieškomunistinį ir komunistinį laikotarpius bei socialinių permainų Lietuvoje pradžią. Buvo apklausti keturių amžiaus grupių respondentai nuo 19 iki 60 metų, iš viso - 231 respondentas, iš jų - 89 vyrai ir 142 moterys. Siekiant apimti visas amžiaus ir socialines grupes respondentais buvo pasirinkti žmonės, priklausantys akademinei bendruomenei (teologijos, pedagogikos, teisės, medicinos bei muzikos sričių profesoriai ir studentai) - iš viso 80 respondentų (po 20 klausimynų kiekvienai amžiaus grupei); tarnautojai bei viešojo aptarnavimo sferos darbininkai (60 klausimynų - 30+30, atitinkamai pagal 1-2 amžiaus grupes buvo išdalyti trijų viešbučių aptarnaujančiajam personalui bei vadovybei lygiomis dalimis su dviejų „Maxima“ tinklo parduotuvių darbuotojais). 60 klausimynų (30+30 trečioje ir ketvirtoje amžiaus grupėje) buvo išdalyta namų šeimininkėms ir pensinio amžiaus žmonėms. Vidurinių bei pradinių mokyklų vadovams bei mokytojams buvo išdalytas 31 klausimynas: 8+8 pirmai ir antrai amžiaus grupei, 7+8 trečiai ir ketvirtai amžiaus grupei. Buvo laiduojamas visiškas apklausos konfidencialumas. Šis bandomasis tyrimas yra svarbus, siekiant sukurti platesnių empirinių studijų, nagrinėjančių religinės tapatybės formavimąsi pokomunistinėje Lietuvoje, apmatus. Pateikiame kelis svarbiausius tyrimo rezultatus. Labai negatyviai komunistinį režimą vertino vyresniosios kartos ir pensinio amžiaus respondentai; viduriniosios kartos ir jauni žmonės įžvelgia komunizme ir pozityvių dalykų (žr. lentelę Nr. 1). Gauti duomenys rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės, komunistinio režimo metu nukentėję nuo savo tautiečių, yra labiau linkę atleisti savo skriaudėjams, o jaunimas labiau linkęs neatleisti (žr. lentelę Nr. 2). Tai galima paaiškinti, kaip vyresniosios kartos žmonių krikščioniškųjų moralinių vertybių atspindį praktikoje. Tyrimo duomenys rodo, kad jaunoji karta optimistiškai žvelgia į gyvenimo pokyčius ir mano, kad jiems nebus sunku prisitaikyti prie „vakarietiško“ gyvenimo modelio. O vyresni žmonės, ypač vyresnių nei 50 m. amžiaus grupėje, tuo labai abejoja (žr. lentelę Nr. 3). Bažnyčios vaidmenį puoselėjant krikščioniškąją bei tautinę tapatybę komunistinio režimo metu labai aukštai vertina visos amžiaus grupės, galbūt tik šiek tiek mažiau - jauniausioji grupė (žr. lentelę Nr. 3). Tai gali būti pagrindas tvirtinti, kad nacionalinė tapatybė komunistiniu laikotarpiu buvo labai aiškiai išreiškiama per Bažnyčią. Ateityje būtų labai svarbu išsiaiškinti, kiek įtakos pokario metu įgytas žmonių pasitikėjimas Bažnyčia turi dabartiniam žmonių moralinių bei tautinių vertybių ugdymui. Dar labiau šį faktą sustiprina duomenys, gauti apskaičiavus atsakymus į klausimą „Būti lietuviu reiškia būti kataliku“. Beveik visi visų amžiaus grupių respondentai sutinka, kad komunizmo padarytas blogis yra neatleistinas (žr. lentelę Nr. 4). Tačiau su komunistine valdžia kolaboravusiems lietuviams dauguma respondentų yra linkę atleisti (žr. lentelę Nr. 2)! Šie ir kiti šio bandomojo tyrimo metu gauti rezultatai rodo, kad, norint nustatyti komunizmo padarytą žalą žmonių tapatybei bei lietuviškosios tapatybės kaitą naujomis socialinėmis, politinėmis bei ekonominėmis aplinkybėmis, reikalingi kiti, išsamesni ir specifiškiau parengti tyrimai. Jau dabar galima teigti, kad šis bandomasis tyrimas buvo labai svarbus nustatant bendrus lietuviškosios tapatybės kaitos požymius ir pasitarnaus kaip tolesnės studijos apmatai