Solution-focused self-help tool : does nicer and more complex mean better?

Savipagalbos sritis, kuri sparčiai vystosi ir vis labiau įsitvirtina psichologinės pagalbos paslaugų kontekste, grindžiama prielaida, kad žmogus pajėgus savarankiškai siekti teigiamų pokyčių. Tyrimai atskleidžia, kad savipagalbos priemonės, leidžiančios asmeniui be specialisto įsikišimo siekti pokyčių, yra ne tik tiek pat efektyvios, kaip ir akivaizdinė psichologinė pagalba, bet ir reikalauja mažiau ekonominių sąnaudų, prieinamos didesniam klientų ratui. Per pastaruosius kelis dešimtmečius sukurta daug įvairių savipagalbos priemonių, besiskiriančių savo forma ir teorine perspektyva, kuria grindžiamos intervencijos. Pranešimo autoriai yra sukūrę kelias savipagalbos priemones (kiekviena veiksminga lyginant su grupe be poveikio), pagrįstas į sprendimus sutelktos terapijos principais, gerai derančiais su pagalbos sau idėjomis, nes orientuojamasi į asmens stiprybes ir pabrėžiama, kad žmogus yra nuolatiniame kitimo procese. Pranešimo tikslas – palyginti skirtingų formų į sprendimus sutelktų savipagalbos priemonių veiksmingumą bei priimtinumą dalyviams, ieškant atsakymo į klausimą, kiek priemonės tobulinimas, einant nuo paprastos popierinės formos link sudėtingesnės interaktyvios programos, buvo prasmingas. Tyrimo dalyviai – Vytauto Didžiojo universiteto pirmos pakopos psichologijos studijų III–IV kursų studentai, dalyvavę vienoje iš 3 poveikio grupių, kurioms buvo pasiūlytos skirtingos formos, trukmės ir intensyvumo savipagalbos priemonės: a) popierinis darbalapis (n = 60; trukmė 12 dienų: 11 žingsnių, vykdomų kas dieną, ir baigiamasis įvertinimas po 1 dienos); b) neinteraktyvi interneto programa (n = 68; trukmė 29 dienos: 8 žingsniai kas 3 dienas ir baigiamasis įvertinimas po 7 dienų); c) interaktyvi kompiuterio programa (n = 57; trukmė 33 dienos: 6 žingsniai kas 5 dienas ir baigiamasis vertinimas po 7 dienų). [...]Psichologijos katedraVytauto Didžiojo universiteta