Nuo struktūrinės semantikos prie kultūrų semiotikos.

Nelengva tiksliai rekonstruoti ambicingą ir visa aprėpiantį Algirdo Juliaus Greimo projektą, nes jame esama slaptų programų, kurios skirtingais laikotarpiais keitėsi. Antai generatyvinis takas turėjo duoti atkirtį šiandien kiek primirštai generatyvinei gramatikai. Be to, ne taip paprasta susieti įvairius jo teorijos etapus: pavyzdžiui, negalėčiau paaiškinti, koks ryšys tarp struktūrinės semantikos ir pasijų semiotikos. Man teko privilegija skaityti Struktūrinės semantikos rankraštį, parengtą spaudai. Jame išdėstytas teksto semantikos projektas nė kiek neprarado savo pagrįstumo. Toliau plėtojau struktūrinės semantikos programą, ir kai kurie ne be pagrindo sakė, kad esu greimiškesnis už patį Greimą, - tokią kritiką visada laikiau komplimentu. Europoje struktūrinė semantika iš esmės yra leksinė semantika, o Greimo veikalas originalus tuo, kad jame struktūrinė semantika siejama su teksto teorija. Louisas Hjelmslevas jau 1943 m. sukonstravo teorinę visų kalbinės sandaros lygmenų, kuriuos įmanoma homogeniškai aprašyti, vienovę. Greimas nuo žodžio (konkrečiai - nuo žodžio „galva“) ir komponentinės leksikologijos eina prie izotopijos teorijos, prie naratyvinės, vėliau teminės analizės (apie Georges’ą Bernanosą). Žinoma, jų ryšys - visumos rišlumas - lieka problemiškas, tačiau pati programa - įkvepianti