Diskursas ir jo subjektas.

Nors semiotika paprastai apibrėžiama kaip „ženklų tyrinėjimas“ arba geriausiu atveju kaip ženklų ar reikšmės sistemų atpažinimas bei analizė, Algirdas Julius Greimas ją suvokia pirmiausia kaip diskurso semiotiką. Iš tiesų, greta vis sudėtingesnes ženklų bei kodų tipologijas kuriančios semiotikos, kaip įžvalgiai pastebėjo ir Umberto Eco, atsiranda vietos „diskurso semiotikai“, kurios objektas - pasakymų sankloda, o tikslas - be kita ko, paaiškinti „estetinį ženklų vartojimą“. Šiuo atžvilgiu Greimas nesitenkina bendro pobūdžio svarstymais. Jam semiotika - tai aiškiai apibrėžtas „pažinimo laukas“, kuriam būdingas „tyrinėjamų objektų įvairovę pranokstantis metodologinis rišlumas“. Ji siekia nagrinėti diskursų sanklodą ir tipologiją; ši tyrimų sritis nepatenka į kalbotyros lauką, nes pastaroji užsiima vien sakinio sintakse; ta sritis tapo „prieinama tada, kai smulkmeniškos impresionistinės stilistikos vardan buvo atsisakyta [...] klasikinių retorikos bei poetikos metodų“. Taigi diskurso semiotika nėra kalbotyra. Tačiau jos negalima tapatinti ir su poetika, retorika ar stilistika, nors visos jos orientuotos į to paties tipo empirinį objektą - diskursą. Iš tiesų diskurso semiotiką apibūdina du pamatiniai pasirinkimai, primenantys Ferdinando de Saussureo sprendimus, kai jis apibrėžia, kuo kalbotyros objektas ir požiūris skiriasi nuo kitų disciplinų, kurių objektas irgi yra kalba: pirma, pasirenkamas būtent „diskursas“ - ne tik kaip empirinė realija, bet ypač kaip sukonstruotinas objektas; antra, pasirenkamas specifinis žiūros kampas - semantinis požiūris