Liūtai, kiškiai ir asilai: karališkų bruožų iliustravimas Johanneso Magnuso Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (1554)

[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Straipsnyje aptariami ir kontekstualizuojami gyvūnų paveikslai švedų arkivyskupo Johanneso Magnuso (1488–1544) veikale Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (Visų gotų ir švedų karalių istorija), kuriame aprašoma Švedijos istorija nuo Tvano iki ankstyvojo karaliaus Gustavo Vazos viešpatavimo XVI a. trečiajame dešimtmetyje. Johanneso darbas greitai sulaukė didelės sėkmės ir buvo laikomas kanoniniu švedų patriotizmo (goticizmo) veikalu, ypač XVII a., kai buvo išverstas į švedų kalbą. Veikalą sudaro daugiau negu 200 monarchų biografijų, kurios išdėstytos chronologiškai ir daugiausia sutelktos į pačius monarchus. Vaizdų aprašymų veikale reta – dominuoja monarchų paveikslai. Aprašydamas Johannesas Magnusas, regis, itin mėgsta pasitelkti gyvūnų paveikslus: pateikiama aiški nuoroda į konkrečius gyvūnus, pvz., liūtus ir kiškius, arba akivaizdžiai implikuojama tam tikru gyvūnų elgesio aprašu, pavyzdžiui, pasakojimas, kaip tironai dantimis drasko savo žmones, orientuoja į natūralų plėšrūno (liūto ar tigro etc.) elgesį. Monarchus siedamas su konkrečiais gyvūnais, Johannesas pasitelkia skirtingus šių gyvūnų bruožus, pavyzdžiui, liūtą pateikia kaip pavyzdį ir gero karaliaus, ir tirono aprašymuose. Sakoma, kad VII a. karalius Gostagas (tironas) ir karalius Artas (puikus karalius) valdė išsyk vienas po kito. Jie aprašomi kaip visiškos priešingybės ir tam tikslui Johannesas pasitelkia skirtingas galimas sąsajas su liūtais: šie gyvūnai gali būti drąsūs ir didingi, tikri gyvūnų karalijos valdovai, arba žiaurūs ir pavojingi, puolantys ir pražudantys nekaltus žmones. Numanomos ir kai kurių nuorodų į gyvūnus sąsajos su to meto itin tvirta dorybių ir ydų hierarchija: gyvūnų paveikslai simbolizuoja atitinkamas dorybes ar ydas. Taip kuriama sąsaja su religija – ypatingos svarbos klausimu Reformacijos epochoje, kuomet gyveno Johannesas. Aprašydamas karalius, Johannesas kuria beveik apokaliptinio masto kovos tarp gėrio ir blogio įspūdį: gerus karalius ir tironus jis implikuoja kaip skirtingų kovojančių pusių atstovus ir tai perteikia pasitelkdamas kelių gerai žinomų gyvūnų ir įvairių su jais susijusių konotacijų kontrastą