Gyvenimo filosofija ir literatūra

Sąvoka gyvenimo filosofija vartojama keliomis reikšmėmis. Plačiąja prasme gyvenimo filosofija suprantama kaip visų laikų pasaulio filosofų (nuo Konfucijaus iki dabarties autorių) mintijimas apie gyvenimą. Ji siejama su ontologija ir fenomenologija; kritine kasdienybės teorija, psichologija, tibetiečių kasdienybės psichologija, asmenybės saviugda, o šiuo metu ir su bioetika. Siaurąja prasme gyvenimo filosofija – XIX a.–XX a. pirmosios pusės Vakarų filosofijos atšaka, siejama su konkrečiais vardais (Friedrichas Schlegelis, Arturas Schopenhaueris, Friedrichas Nietzsche, Wilhelmas Dilthey, Henri Bergsonas, Oswaldas Spengleris, Georgas Simmelis, Ludwigas Klagesas, Hermannas Grafas Keyserlingas, Ortega y Gassetas ir kt.) ir konkrečiomis jų idėjomis. Ši Naujųjų laikų gyvenimo filosofija formuojasi XIX a., romantizmo epochoje, tuo metu, kai stiprėja antropocentrinė orientacija, kai nebe kosmosas ar būties pagrindai, o individas vis labiau tampa mąstymų centru. Naujųjų laikų gyvenimo filosofija siejasi su sistemine filosofija, su šiuo metu išryškėjusiomis mokslo kryptimis – sociologija, psichoanalize, antropologija, civilizacijų teorija, kultūros filosofija. Tyrinėtojas Ferdinandas Felmannas skiria du jos etapus: XIX a. romantizmo ir XIX–XX a. ribos etapą1