Bendruomenių socialinių darbuotojų lūkesčiai savo kompetencijai

Bendruomenės irimas ir šio reiškinio socialinės pasekmės jau keletą metų yra vienas iš atidesnio ES valstybių dėmesio objektų. Dažnai į bendruomenės plėtrą žvelgiama kaip į „trečiąjį“ socialinio darbo metodą, galintį padėti spręsti socialines problemas. Socialiniai darbuotojai, dirbantys bendruomenėse, susiduria su papildomais reikalavimais savo kompetencijai. Šiuos reikalavimus mėginama spręsti įvairiais projektais bei mokymais. 2006-2008 metais Lietuva kartu su šešiomis Europos šalimis dalimis dalyvavo Leonardo da Vinči projekte „Bendruomenės plėtra: socialinės inkliuzijos strategija“, kuriuo buvo siekiama tobulinti bendruomenėse dirbančių socialinių darbuotojų kompetenciją. Visos projekte dalyvavusios šalys surengė mokymus, jų dalyviai įgijo su darbu bendruomenėje susijusių žinių, įgūdžių bei vertybių šešiose srityse: teoriniai bendruomenės darbo pagrindai, vadyba, metodologija, specifiniai klausimai (darbas su skirtingomis klientų grupėmis), politiniai aspektai, socialinio darbuotojo vaidmuo ir identitetas. Prieš mokymus ir po jų buvo atlikta dalyvių anketinė apklausa, kurios pagrindas – kompetencijų sąrašas. Dalyviai žymėjo savo pasirinkimus penkių balų skale. Straipsnyje nagrinėjama kokius lūkesčius savo kompetencijai kėlė trijų šalių (Vengrijos, Belgijos ir Lietuvos) bendruomenių darbuotojai (iš viso 93 dalyviai). Šios šalys buvo pasirinktos kaip reprezentuojančios Rytų, Vidurio ir Vakarų Europą. Tyrimas parodė, kad lietuvių ir vengrų respondentai jaučia didesnį žinių ir gebėjimų stygių nei Belgijos socialiniai darbuotojai, juos labiau tenkina turima kompetencija ir jų poreikis įgyti žinių ir įgūdžių bendruomenės darbo srityje yra tik vidutinis. Iš visų kompetencijų sričių visiems mokymų dalyviams labiausiai pageidautina vadybos kompetencija. Kitas visų trijų šalių specialistų poreikis – vidinių bendruomenės išteklių plėtra, jos narių aktyvinimas. Vis dėlto kelia nerimą menkas Vengrijos ir Lietuvos specialistų dėmesys bendruomenės poreikių analizei, kuri, kaip rodo kitų autorių tyrimai, yra bendruomenės plėtros pamatas. Be jos, dominuojant vadybos metodams, sudėtinga sudominti bendruomenės narius aktyviau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Įdomi tendencija pastebėta Lietuvos dalyvių atsakymuose: greta pabrėžiamų vadybos gebėjimų šiems respondentams rūpėjo savo vaidmens ir identiteto bendruomenėje paieška, rodanti socialinio darbuotojo statuso bendruomenėje kismą. Visas šalis siejo menkas poreikis įgyti gebėjimų, turinčių tarptautinį aspektą – atlikti tarpkultūrinius tyrimus, operuoti tarptautiniame kontekste pripažintomis socialinio darbo sąvokomis