Hipnozė ir vaizduotės išlaisvinimas

Straipsnyje analizuojamas hipnozės indukcijos fenomenas įvairiose šiuolaikinio meno srityse. Jau Franzas Antonas Mesmeris, Jean-Martinas Charcot ir Sigmundas Freudas transo būsenose įžvelgė terapijos, įtaigos ir kontrolės galimybes. Todėl hipnozė implicitiškai suvokiama kaip sąmonių manipuliavimo įrankis. Tačiau alternatyvios šiuolaikinės teorijos ir meno praktikos hipnozines būkles traktuoja kaip atsivėrimo ir išsilaisvinimo techniką. Straipsnyje pateikiamos Raimundo Malašausko, Marcoso Lutyenso, Catherine’os Contour ir Joris Lacoste’o meninės prieigos, taip pat pasitelkiamos Immanuelio Kanto, Bernardo Stieglerio, Jacques’o Rancière’o bei François Roustango teorinės paradigmos leidžia perinterpretuoti hipnozę kaip „paradoksalaus budrumo“ fenomeną, kuris sustiprina ir perskirsto žmogiškąjį juslumą bei išlaisvina radikalias vaizduotės kultivavimo formas