Straipsnyje nagrinėjamas „interaktyvumo" fenomenas, kurio pagrindu gvildenama rašytinio teksto suvokimo problematika. Interaktyvumo sąvoka nusakoma pačių rašytinių tekstų struktūra ir skaitytojų santykio su tam tikrais tekstais pobūdžiu. Interaktyvus kūrinys, kaip literatūrinių eksperimentų išdava, padeda atskleisti mūsų suvokimo algoritmus: dėmesio pasiskirstymo pobūdį, skaitymo ritmą, interpretacinių galių intensyvumą. Skaitytojo aktyvumo laipsnio augimas susijęs su autoriaus „pasitraukimu' iš teksto erdvės, tad analizuojant interaktyvumo fenomeną pasitelkiama „autoriaus mirties” idėja. Greta analizuojamas paties teksto vidinis potencialas, jį siejant su intertekstualumo koncepcija, kurios įsikūnijimu gali būti laikomi hipertekstai