Sistemingumo problema kalbos filosofijoje

Straipsnyje glaustai aptariamas įvairių filosofinių ir kalbotyros mokyklų (loginio pozityvizmo, kasdieninės kalbos filosofijos, transformacinės ir generatyvinės, taksonominės-deskriptyvinės analizės) indėlis į kalbos filosofiją. Aptariamas kalbos ir pažinimo santykis. Formuluojama tezė, kad pati kalbinės simbolikos įvedimo galimybė priklauso nuo neverbalinės reikšmių sistemos, atspindinčios ikikalbinę individo patirtį, susidarymo. Atmetus tą sistemą, darosi nepaaiškinamas pats kalbos simbolių supratimas. Kalbos filosofija, aiškindama ryšį tarp sąmonės, kalbos ir objektyvios tikrovės, neišvengiamai reiškiasi kaip loginių pažinimo galimybių ir jo mechanizmų atskleidimo filosofija. Išraiškų prasmingumo problema yra naujų reikšmių konstravimo tam tikrame kontekste problema. Kalbinės išraiškos reikšmingumas yra reliatyvus, jis priklauso nuo mokslo teorijos arba sveiko proto konteksto, slypinčio bendroje nenutrūkstamoje reikšmių sistemoje. Vienas svarbiausių loginės filosofinės kalbos sistemingos analizės uždavinių yra parodyti tų kontekstų, o kartu ir visos semantinės sistemos aprašymo galimybes