Kategorinis imperatyvas I. Kanto etikoje

Straipsnyje analizuojamos I. Kanto etikos kategorinio imperatyvo ir dorovės sampratos. Autorius teigia, kad I. Kantas žmoguje teigė slypint gamtinio būtinumo ir laisvės principus, žmogus esąs nelaisva empirinė ir laisva protinė būtybė. Proto laisvė yra dorovės pagrindas, dorovės reikalavimai yra aukščiau už empirinę tikrovę. Objektyvusis dorovės principas yra prievartinis, proto liepimas, o liepimo formulė yra imperatyvas. Hipotetinis imperatyvas nurodo būtinas priemones tikslui pasiekti ir nepriklauso nuo to, ar šis tikslas yra geras, ar blogas. Kategorinis imperatyvas įsako atitinkamai elgtis dėl to, kad poelgis yra objektyviai būtinas, nes yra pats sau tikslas. Kiekvienas žmogus, kaip protinga būtybė, privalo pats sau duoti maksimas, kaip universalius įstatymus, ir tik jų vienų laikytis, nepaisydamas jokių išorinių autoritetų. Autorius kritikuoja I. Kanto proto autonomijos principą kaip neišvengiantį subjektyvizmo ir savivalės, taip pat ribotą dorovinio poelgio motyvo supratimą. Daroma išvada, kad I. Kantas svarbiausias etikos problemas sprendė formaliai ir tai kliudė jam plačiau atskleisti visuomeninį dorovės turinį