Humanizmo metmenys

1990 m. spalio 2–4 dienomis įvyko Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės bei Kultūros ir meno institutų parengta mokslinė konferencija „Humanizmo metmenys“. Joje humanizmo problemos buvo grupuojamos į filosofines, sociologines, kultūrologines, gamtamokslines, nors buvo akivaizdi jų integracijos pastanga. Viena centrinių problemų – dvasingumas, kūryba ir kultūra, kaip humanizmo procesas. Pranešimus skaitė A. Vaišvila, A. Juozaitis, E. Lekevičius, J. Morkūnienė, J. Stepanovas (Maskva), M. Rožanskis (Irkutskas), J. Srėbalius, L. Vileitienė, A. Uždavinys, Z. Morkūnas, H. Arnašius, S. Kanišauskas, J. Krikštopaitis ir kiti. Teigta, kad humanizmo filosofija atsiduria socialinių pokyčių lauke ir ima jame veikti. Humanizmo teorijos funkcija daugiausia buvo suprantama kaip paties tyrimo objekto formulavimas iš humanistinių pozicijų, o tai reiškia kūrimą įrankio, padedančio žmogui kontroliuoti ir tobulinti jo būties sąlygas. Dvasingumas, kūryba, kultūra suvokiami kaip humanizavimo proceso esminiai mazgai