Iš ekologinės etikos tapsmo istorijos

Straipsnyje analizuojama krikščionybės ir ekologijos santykio problema. Teigiama, kad santykiai su gamta nulemti to, kaip žmogus traktuoja savo paskirtį, t. y. susiję su religija. Aptariamas amerikiečių istoriko L. White‘o požiūris, teigiantis, kad krikščioniškasis (ir šiuolaikinis, t. y. pokrikščioniškasis) mąstymas pripažįsta žmogaus ir gamtos dualizmą ir pirmojo teisę valdyti gamtą, naudoti ją savo tikslams nuolat siekiant nenutrūkstamos pažangos. Šiuolaikinė ekologinė krizė yra nulemta gamtotyros ir technikos, kurios abi kilusios iš krikščioniško santykio su gamta. Straipsnio autorius teigia, kad ekologinės deformacijos priežasčių neįmanoma redukuoti į vieną abstraktų principą – monoteizmą ar ateizmą. Krikščionybė yra sudėtinga religija, todėl jos turinio negalima vienareikšmiškai ekologiškai interpretuoti. Biblija leidžia žmogui naudoti gamtos gėrybes, bet kartu reikalauja atsakomybės už elgesio padarinius. Aptariamos krikščioniškos sąmonės ir ūkinės veikos sąsajos – kai kurių vienuolynų ūkinė veikla. Nagrinėjami santykiai su gamta senojoje baltų pasaulėžiūroje. Pabrėžiamas senovės baltų tikėjimo ir krikščionybės religinių bei dorovinių idealų tam tikras artumas