Filosofija ir specialieji mokslai

Straipsnyje aptariamas filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais naujaisiais amžiais. Apžvelgiama santykio priešistorė senovės graikų filosofijoje. Potencialiai gamtotyrinę ir specifinę filosofinę gamtos sampratą skyrė jų taikoma metodologija. Senovės filosofija, įveikdama mitologinį pasaulėvaizdį, visų pirma vykdė gamtotyros funkcijas. Ji aiškino gamtos procesus kaip natūralią jos daiktų struktūros kaitą. Tuo ji padėjo plėtoti struktūrinio reiškinių aiškinimo principą, tapusį mokslinio gamtos procesų aiškinimo specifikos metodologine išraiška. Daugelis empirizmo krypties filosofinių srovių filosofijos santykį su gamtotyra laiko epistemologine mokslo teorijos problema. Apžvelgiamos šio santykio traktuotės fenomenologijoje, neokantizme, taip pat aptariamas filosofijos santykis su visuomenės mokslais. Daroma išvada, kad filosofijos santykio su specialiaisiais mokslais problema neturi vieningo, visiems priimtino sprendimo. Skirtingai negu specialieji mokslai, filosofija neturi akivaizdžių atramos taškų, tinkančių jos teorijos verifikavimui. Visa tai susiję su neišvengiamu pačios filosofijos pažintinio statuso sampratos konvencionalumu