Evoliucinė etika: žmogaus altruizmo ištakų paieškos

Straipsnyje apžvelgiamos altruizmo sampratos evoliucinėje etikoje, nagrinėjama, kas yra altruizmas, koks jo santykis su egoizmu, analizuojama altruizmo evoliucija gyvūnijos pasaulyje, žmonių raidos biologiniai ypatumai, paskatinę altruizmo atsiradimą ir įsitvirtinimą, aptariami prigimties, auklėjimo ir aplinkos įtaka altruizmo raiškai. Išskiriamos dvi faktorių grupės, labiausiai veikiančios altruistinio elgesio pasireiškimą: prigimtinės (genetinis paveldas ir emocijos, susijusios su psichikos veikla) ir kultūrinės (atsakomybės ir savojo Aš suvokimas). Teigiama, kad abipusiškam altruizmui pasireikšti yra būdingas pažadinimas. Įgimtos altruistinės dispozicijos padeda reikštis ir veikia skirtingais griežtai apibrėžtais žmogaus ontogenetinio ugdymosi laikotarpiais. Biologinis altruizmas, būdingas visų gyvų organizmų bendrijoms, yra žmonių moralinio ir socialinio altruizmo pradmuo. Sudėtingėjant žmogaus sąmonei, instinktyvus pradinis žmogaus noras padėti nelaimės ištiktajam ir bet kokios nelaimės grėsmės atveju vis labiau slepiamas, t. y. stengiamasi atsižvelgti į objektyvias ir subjektyvias situacijos aplinkybes ir nustatyti, ar verta aukotis