Žmogus, kultūra, istorija

Straipsnyje bandoma istoriškai rekonstruoti ispanų filosofo J. Ortegos y Gasseto kultūros krizės koncepciją ir pateikti alternatyvų šios problemos sprendimo būdą. Teigiama, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vakarų Europa gyveno kultūros krizės nuojautomis. J. Ortega y Gassetas teigė, kad ši krizė yra neišvengiama proto galimybių pervertinimo pasekmė. Dar antikos epochoje protas buvo paverstas žmogaus gyvenimo aukščiausiu principu. Tai davė pradžią kultūros automatizacijai, o vėliau – jos objektyvacijai. Praradusi ryšį su gyvenimo spontaniškumu kultūra sustabarėjo ir tapo kliuviniu savo pačios raidai. Vienintelis kultūros krizės sprendimo būdas glūdi tame, kad protas turi būti pajungtas gyvenimui ir taip pagyvinta kultūra: viena proto apraiškų (utopinis protas) turi būti pakeista kita (vitaliniu protu). Istorijoje viešpatauja psichologinis būtinumas. Skiriamos trys kultūros vystymosi stadijos: tradicinė, racionali ir mistinė. Racionaliojoje stadijoje vykstančios revoliucijos tėra utopinio proto avantiūros. J. Ortega y Gassetas perspektyvos teorija grindžia absoliučios tiesos galimybę ir tuo formaliai gelbsti vertybinį tiesos pobūdį