Apie ateizmo marksistinę sampratą

Straipsnyje „ateizmo“ sąvoka nagrinėjama trimis prasmėmis: kaip mokslinės pasaulėžiūros aspektas, kaip specialus mokslas ir kaip socialinis reiškinys. Teigiama, kad visi trys ateizmo aspektai gali būti mokslinio tyrimo objektas. Svarstomos ateizmo ir materializmo sąryšio problemos. Ateizmas turi du aspektus: kaip minties vystymosi pasekmė jis yra mokslinis dialektinis požiūris į religiją, o socialinių, ideologinių poreikių atžvilgiu jis yra kovingas antireliginis materializmas. Kiekviena pasaulėžiūra turi ne tik aiškinamąjį (metodologinį), bet ir vertinamąjį (ideologinį) aspektą, kaip savotišką idėjinį, politinį, socialinį kryptingumą. Religijos mokslinė analizė turi būti derinama su religijos (kaip iliuzinės pasaulėžiūros) kritika: aiškinami mokslinės pasaulėžiūros privalumai, parodomas religinių vertybių iliuziškumas, pagrindžiamos tikrosios vertybės. Ateizmas kaip ideologinis reiškinys yra Dievo neigimas ir žmogaus būties įtvirtinimas per šį neigimą. Ateizmo, kaip mokslo, galimybes apsprendžia marksistinė filosofija; pasaulėžiūrinį šio mokslo pobūdį sąlygoja partiškumo principo laikymasis