Apie filosofinius vertybių teorijos pagrindus

Straipsnyje apžvelgiamos tos filosofijos raidos tendencijos, dėl kurių atsirado santykinai savarankiška filosofijos disciplina – aksiologija, arba vertybių teorija. Išskiriamos dvi su šiuo atsiradimu susijusios filosofinės problemos: teorinio tikrovės įsisavinimo prigimties problema ir su ja susijęs filosofijos statuso pasaulio pažinime klausimas. Apžvelgiamos I. Kanto, gyvenimo filosofijos atstovų, Badeno mokyklos neokantininkų požiūris į vertybių problemą. Teigiama, kad marksistinė metodologija yra pateikusi aksiologijos problemos sprendimo principus anksčiau, negu ši problema filosofijoje įgavo savarankišką reikšmę. Marksizmas pats neplėtoja vertybių teorijos, jis tik pagrindžia vertybinį požiūrį į pasaulį ir nustato jo vietą pažinimo struktūroje, tuo pačiu formuluodamas principus, kuriais turi remtis pats vertybių, jų prigimties ir esmės tyrimas. Vertybė visada gali būti racionaliai paaiškinta teorinėje sistemoje, kuri atstato jos ryšį su praktinės veiklos sąlygomis. Vertybių teorija priklauso socialinės metodologijos sričiai, nes vertybės, kaip ryškiausi žmogaus visuomeniškumo fenomenai, gali būti moksliškai tiriamos tik įvairiais teoriniais lygmenimis rekonstruojant jų ryšį su socialinėmis struktūromis