Religijos specifikos klausimas. (Pastabos apie senovės lietuvių religijos kilmę)

Straipsnyje siekiama apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos iš senosios pasaulėžiūros išskiriami religijos, mitologijos ir kitų visuomeninės sąmonės formų reiškiniai. Teigiama, kad pirmykštė mitologinė pasaulėžiūra buvo nediferencijuota, sinkretinė, joje dominavo antropomorfinis pažinimo būdas bei vaisingumo idėja. Seniausios vaisingumo idėjos, realizuojamos magiškais veiksmais, nebuvo susijusios su religija. Magija, kaip organiška mitologinės pasaulėžiūros dalis, nelaikytina pirmykštės religijos forma, ji glaudžiai susijusi su pirmykščiu deterministiniu galvojimo būdu. Tris religijos sudėtine dalis – tikėjimą antgamtiškumu, kultą, religinę bendruomenę – galima aptikti tik irstančios pirmykštės bendruomenės ir besiformuojančios klasinės visuomenės stadijoje. Senojoje lietuvių religijoje reikia skirti du sluoksnius: oficialiąją kunigaikščių religiją (žynių veiklos rezultatas) nuo liaudies religijos. Pastarojoje buvo daugiau senosios mitologijos ir pirmykštės pasaulėžiūros liekanų. Palaipsniui stiprėjant krikščionybei, liaudyje įsigalėjo religinis sinkretizmas (krikščionybės ir senųjų tikėjimų samplaika), iš kurio senąją religiją galima atsekti tik pagal tikėjimus