Jau Husserlio svarstymuose apie fantaziją randame punktyriškų nuorodų į svarbų jos veikimo aspektą – sąmonę, kuri, sužadinta galimybių regėjimo, atveria nederminuotų pasaulių perspektyvą. Šį klausimą praplečia ir visa jėga išplėtoja Sartre’as. Vaizduotė yra sąmonės laisvė – tai iš esmės pagrindinė veikalo „Imaginaire“ mintis. Tačiau šioje laisvėje slypi pamatinis ir neišskaidomas dvilypumas, gal net trilypumas. Kaip sako Sartre’as, „įsivaizdavimo aktas yra vienu ypu konstituojantis, izoliuojantis ir įniekinantis“. O tai reiškia, kad vaizduotiškai nihilistinė struktūra visose sąmonės fazėse identifikuojama kaip esminė žmogaus ir pasaulio santykio apibrėžtis. Pozicionuoti pasaulį kaip pasaulį ar jį „įniekinti“ (néantir) yra tas pats dalykas. ...