Gundymas nemirtingumu: kūnas kaip prekė ir išteklius

Postmoderniojo filosofavimo lauke išplito kūno ir su kūnu susijusių sąvokų tinklas, nužymintis esminius dabarties būvio bruožus. Kūnas tapo kultūros ekonomikos vaizdinių generatoriumi, o sykiu kūnas žymi naują kapitalizmo raidos stadiją: globalizacinė geografinė ir kultūrinė kapitalizmo ekspansija pereina į informacinę genetinę ekspansiją. Kūno " teritorijoje" nustatomi kaitūs suprekinimo galios santykių riboženkliai, tačiau tie patys santykiai peržengia visokias kultūrines teritorines apibrėžtis ir kreipia į neišsemiamų biogenetinių turtų klodus, kuriems nusavinti ir įsisavinti pasitelkiamos informacinių, nanoinžinerijos ir genų inžinerijos technologijų pagrindu kuriamos protingomis vadinamos mašinos. Privačios nuosavybės santykiams apėmus gamtos genetinius turtus ir pavertus juos ištekliais, pažinimo subjektas įvykdo išsikeltą Visatos sekuliarizavimo tikslą - jis pats, kaip genų savininkas ir gamintojas, vilioja žmones amžinais jų genetinių informacinių klonų pavidalais, kuriuos bus galima išlaikyti bet kurioje Visatos vietoje. žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas - tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys kapitalizmo saviraidos procesai, kurie visuotiniu būdu apsireiškia postmodernybėje. Gundymas "nemirtingumu", kuris nepaprastai sustiprės įvaldžius genetinį kodą (pažymėtina kodo tema meninėje gamyboje), yra postmodernioji galios valdyti apraiška, neišvengiamai išskirstanti žmoniją pagal individų galimybes siekti "nemirtingumo" ir jį įgyti