Socialiniai kūnai ir individo tapatumas veikiant techne ir logos

Straipsnyje nagrinėjama visuomeninė erdvė, veikiama įvairių socialinių kūnų, kaip individo egzistencinio tapsmo aplinka. Logos interpretuojamas kaip tam tikrų socialinių nuostatų visuma, techne – kaip egzistencinės kūrybos menas. Plėtojamos tezės: socialinių grupių kūniškumas suponuoja polifoninę individo egzistencinio tapsmo aplinką; egzistuojantis nuo gimimo iki mirties kūniškas (veikiantis ir kenčiantis) individas yra socialinės grupės konstitucinis analogas ir dalyvis. Teigiama, kad individas, įgyvendinantis savo egzistencinį projektą, yra įvairių bendrijų sankirtos mazgas ir visuomenės jungiamoji grandis. Kadangi nesą vieno visuomenės logos, persmelkiančio visas socialines aplinkas, egzistuojantis individas tampąs tiek jų sąryšio mazgu, tiek socialinio horizonto plėtros veiksniu. Pasak autorių, visuomenė sudaro rišlų organizmą ne turėdama bendrą logos aplinką, bet susidėdama iš joje tampančių individų, kurie savo egzistenciniu projektu susieja skirtingus logos. Teigiama, kad egzistencinė kūryba reikalauja egzistencinio pasirinkimo įgūdžių daugiamatėje socialinių kūnų sąveikų kintančioje logos aplinkoje. Nagrinėjamas filosofijos vaidmuo mokslo visuomenėje apskritai ir technikos universitete konkrečiai. Anot autorių, filosofinis diskursas - išskirtinis kitų teorinių diskursų atžvilgiu, nes jis laiduoja perėjimą iš vienos egzistencinės-prasminės provincijos į kitą. Filosofinis diskursas, pažadindamas minties kovą, išjudinąs kitų teorinių diskursų plėtrą, t. y. padedąs jiems įveikti savo uždarumą