Straipsnyje analizuojami žmogaus ir gamtos santykio sampratos aspektai, parodant, kad išplečiama nežmogiškųjų gyvųjų būtybių teisių sfera, pripažįstant gyviems ir negyviems gamtos objektams vidinę vertę, nustatomą pagal moralinius, estetinius ir kitokius kriterijus, ypač matant gyvūnų gebėjimą jausti skausmą, taip pat vadovaujantis nuostata, kad individo teisės laikytinos svarbesnėmis nei visos grupės. XVII amžiuje J. Locke’as teigė, kad kiekvienas žmogus, neatsižvelgiant į rasę ir lytį, turi prigimtines teises į gyvenimą, laisvę, sveikatą, laimės siekimą. Plėtodami aplinkosauginę teoriją ir praktiką, XX amžiaus ekofilosofai moralinių teisių teorijà išplėtė iki natūralios gamtos ir jos objektų, gyviems ir negyviems objektams priskirdami pri...