Valstybinis politinių partijų finansavimas Lietuvoje

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau diskutuojama dėl politinėms partijoms skiriamų valstybės biu­džeto lėšų, jų didinimo, kontroliavimo ar... areštavimo. Politinės partijos yra tas subjektas, kuris atlieka mediaciją tarp valstybės ir visuomenės. Valstybė yra tuo suinteresuota, todėl skiria joms tam tikrą finan­sinę paramą, tarsi laikydamasi romėniškos maksimos do ut des. Korupcinių grėsmių požiūriu valstybės biudžeto lėšos yra patikimiausias politinių partijų finansavimo šaltinis, tačiau čia taip pat slypi pavojus, jog politinės partijos praras savo prigimtį ir taps kvazivalstybinėmis organizacijomis, atitrūkusiomis nuo visuomenės grupių ir jų „natūralaus“ suinteresuotumo finansiškai paremti joms priimtinas politines pro­gramas ir jų įgyvendintojus. Turint tai omenyje, šiame straipsnyje analizuojami Lietuvos politinių partijų finansavimo iš valstybės biu­džeto būdai ir formos. Remiantis kitų Europos valstybių patirtimi, atskleidžiami diskutuotini pasirinkto valstybinio politinių partijų finansavimo modelio aspektai, neproporcingos viešosios paramos proble­matika. Be to, pateikiamos rekomendacijos tobulinti reglamentavimą, kurio inicijuotos pataisos „įstrigo“ parlamentinėje procedūroje arba po priėmimo netapo reikiamai veiksmingomis. In Lithuania the funds from the state budget assigned to political parties, its growth, control and... arrest have become a topic of increasing debate over the last years. Political parties are the subject who performs mediation between the state and the society. The state is interested in the abovementioned function and therefore it assigns particular financial support to political parties as if conferred with the Roman maxim do ut des. At the standpoint of threats of corruption the state budget allocations are the most reliable source of funding for political parties, however, there is a risk that political parties will be deprived of their nature and turn into quasi governmental organisations that have lost touch with groups of the society and their „genuine” interest to support beneficial political programmes and their executers financially. While taking this into account the article deals with the ways and forms of financing the political parties from the state budget. Arguable issues of the model chosen by the state to fund political parties and the proble­matics of non proportionate public support are revealed in the article with reference to the experience of Eu­ropean states. Moreover, recommendations how to improve legal regulation whose initiated amendments „stuck“ in the parliamentary procedure or did not become due effective after their adoption are provided