KINO ATMINTIES MUZIEJUS: DEIMANTO NARKEVIČIAUS PAMINKLAI

Straipsnyje aptariami lietuvių kino menininko Deimanto Narkevičiaus filmai ir juose ryškėjanti istorinės atminties problema: kaip ji gali reikštis kine, kokios kino priemonės ją skatina ir palaiko. Narkevičiaus kūryboje ji glaudžiai susijusi su medijos refleksija: kinas leidžia prisiminti tiek asmeninės, tiek „didžiosios“ istorijos įvykius, sykiu – perkelti juos iš vieno konteksto į kitą ir paversti fikcija. Tačiau toks manipuliavimas istorija niekada nelieka be pėdsakų: istoriniai vaizdiniai, trauminiai pasakojimai, nuolatinis vertimas iš vienos kalbos į kitą (tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme) nėra vien neutralus postmodernistinis žaidimas – priešingai, taip atsiveria pasakojimo įtrūkiai, verčiantys klausinėti apie atminties galimybes apskritai. Narkevičiaus kine šie klausimai keliami ne žodžiu, bet vaizdu, paties kino priemonėmis, – ir tai skatina galvoti apie kino medijai specifinius atminties, patirties, istorijos apmąstymo mechanizmus.