Gėjų ir lesbiečių atsivėrimas viešumo ir privatumo sankirtoje: seksualinė pilietybė, slaptumas ir heteronormatyvi publika

Straipsnyje, remiantis 32 interviu su homoseksualiais asmenimis, analizuojamos jų atsivėrimo strategijos viešumo ir privatumo sankirtoje. Mėginama atsakyti, kaip Lietuvos gėjai ir lesbietės konstruoja savo tapatybes viešose ir privačiose erdvėse bei kokias įtampas jie jaučia tapdami „viešais“ homoseksualais. Straipsnis remiasi prielaida, kad seksualinė pilietybė yra ketvirtasis pilietybės aspektas, papildantis tradicinį Marshallo politinių, socialinių ir pilietinių teisių modelį. Plummer (1995) konceptualizuoja seksualinę (intymią) pilietybę kaip asmenų teisę rinktis, ką daryti su savo kūnais, emocijomis, santykiais, lytinėmis tapatybėmis ir aistromis. Richardson (2000a) pabrėžia teisę turėti viešą tapatybę kaip seksualinės pilietybės dalį. Straipsnyje teigiama, kad lytinės tapatybės atvėrimas yra vienas iš heterogeniškų procesų, kuriuo konstruojamas seksualinis pilietis. Kasdien susidurdami su heteronormatyvumu, nuolatiniu savo tapatybių ištrynimu iš viešos sferos bei reakcingų politinių jėgų isterija, homoseksualūs asmenys pateikia savo pretenzijas į seksualinę pilietybę ir artikuliuoja diskursus, kuriais siekiama dekonstruoti viešumo ir privatumo takoskyrą