Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje

Manipuliavimas bet kuriuo ir bet kurio paveldo – ypač tautinio – aspektu vyksta ne tik ir ne tiek tautinės valstybės viduje, bet nė kiek nemažiau ir už jos ribų. Emigrantus, pabėgėlius, deportuotuosius ir kitus persikėlusius ar perkeltuosius sieja ne tik socialinė atmintis apie „namų šalį“, bet ir transplantuoti, reprodukuojami bei sumeistraujami tautiniai paveldai. Šio rašinio tikslas – nubrėžti kai kurių socialinių strategijų, socialinių tinklų, įvaizdžių ir diskursų kontūrus, bendrais bruožais aptarti su konkrečiu etniškumu/nacionalumu sukibusio tapatumo kultūrines praktikas, kitaip sakant lietuviškumą – kaip savitą lietuviškos kultūros ir paveldo formą; t. y. kaip „lietuviškumą“ įsivaizdavo ir įsivaizduoja, konstravo ir tebekonstruoja bei/ar siekia užginčyti skirtingos Amerikos lietuvių bangos ir kartos. Remiuosi 2000–2002 m. JAV Vidurio Vakarų valstijose atliktų antropologinių lauko tyrimų duomenimis. Didžiausias dėmesys skirtas Rytų ir Pietų Ilinojaus (įskaitant Westville, Collinsville, West-Frankfort ir Herrin) bei Misurio (St. Louis miesto rytinės dalies) valstijų buvusių angliakasių bendruomenių likučiams bei lietuvių gyvenamiesiems rajonams Èikagoje (įskaitant Brighten Park ir Marquette Park)