Postmodernizmas ir epistemologinio reliatyvizmo spąstai

Šiame straipsnyje įrodinėjama, kad postmodernizmo sąvokos diferenciacijos stygius trukdo giliau suprasti svarbius šiandienos socialinių mokslų pokyčius, kurie, visų pirma, susiję su pažinimo būdų pertvarkymu ir skirtingų teorinių požiūrių koegzistavimo įteisinimu. Itin svarbus pastarasis aspektas, nes skirtingų teorinių požiūrių koegzistavimo įteisinimas nusako pažinimo reliatyvizacijos procesą. Pastaraisiais dešimtmečiais socialinių mokslų filosofija gebėjo parodyti svarbias – ne tik negatyvias, bet ir pozityvias – reliatyvizmo puses pažinimo sferoje, į pirmą vietą iškeldama šiai sferai būdingą klausimą „kaip?” ir skatindama didesnį skeptiškumą „naiviojo realizmo” tezių atžvilgiu (kadangi socialinių mokslų objektai nėra tiesiogiai stebimi, žymiai svarbesnė darosi diskursyvi ar metateorinė socialinių mokslų praktika bei specifiniai tyrimo metodai, susiję su numanomų prasmių ir intencijų interpretavimu). Nepaisant vidinės krypties įvairovės, „postmodernizmo“ terminas dažnai vartojamas tik kaip neigiama etiketė, kuri dažniausiai pateikiama kaip esminis absoliutaus reliatyvizmo šaltinis, net nesvarstant šiųdviejų reiškinių tarpusavio ryšių. Nors postmodernizmas dažnai tapatinamas su absoliutinio reliatyvizmo laikysena, vis dėlto svarbu kompleksiškai nagrinėti skirtingus atvejus ir jų įnašą į socialinių mokslų raidą. Reliatyvizmo ir postmodernizmo ryšių nagrinėjimas galėtų atskleisti žymiai daugiau ir įvairesnių pusių, leidžiančių diferencijuoti postmodernizmą, kuris dažnai klaidinančiai suprantamas kaip homogeniškas reiškinys. Daugiausia dėl šios priežasties postmodernizmui linkstama priskirti pirmiausia neigiamus epitetus, susiejant šį reiškinį su absoliutiniu reliatyvizmu moralės sferoje. Tačiau svarbu prisiminti, kad tariamas postmodernizmo radikalumas (būtent naiviojo realizmo ar sociologinių „reprezentacijų“ atžvilgiu) turi savo pirmtakus sociologinio pragmatizmo ir mikrosociologijos tradicijose bei reliatyvistinėje socialinėje antropologijoje (jau nekalbant apie ankstesnę itin turtingą specifinę filosofijos tradiciją); visos šios kryptys dar anksčiau negu postmodernizmas ir netgi poststruktūralizmas įtraukė kokybinės prigimties klausimus į socialinių mokslų apyvartą. Kitaip tariant, neretai „užmirštama“, kad postmodernizmas, be ontologinio ir moralinio aspektų, turi ir epistemologinį aspektą, kuris gali ir turi būti nagrinėjamas santykinai atskirai nuo dviejų pirmųjų. Tinkamas postmodernistinio pažinimo problematikos įvertinimas leistų geriau suprasti moralės (pvz., vertybių ir normų pliuralizmo) bei ontologinę (pvz., kultūros pliuralizmo) sferas. Kadangi reliatyvizmas, kurio supratimas tarp socialinių mokslų per pastarąjį dešimtmetį pasidarė gerokai „šiltesnis“, yra būdingas postmodernizmo aspektas, pastarojo reiškinio diferencijavimas skatintų pozityvesnį (įvairiapusiškesnį) jo supratimą. Nors Lietuvos socialiniai ir humanitariniai mokslai specialiai nesvarsto epistemologinės modernizmo/postmodernizmo problematikos, tačiau kai kurių tekstų analizė rodo, kad netgi aptariant pažinimo klausimus, moraliniai vertinamojo pobūdžio kriterijai iš esmės nusveria visus kitus argumentus. Neneigiant pastarojo klausimo svarbos, bandoma parodyti, kad nuosaikesnis ar netgi pozityvus požiūris į postmodernizmo multidiskursyvumą leistų diferencijuoti šiuos klausimus pakartotinai bandant susieti juos pažinimo požiūriu turiningesnėje vienovėje