Piliakalniai – nuo atsiradimo iki šiandienos

Šis, 19-asis, Archaeologia Lituana tomas skirtas piliakalniams – svarbiems praeities ir dabarties kultūrinės tapatybės paminklams. Leidinyje publikuojama vienuolika mokslinių straipsnių, iš kurių devyni parengti 2017 metų spalio 19–21 dienomis vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Piliakalniai. Nuo atsiradimo iki šių dienų“ skaitytų pranešimų pagrindu. Kiti du straipsniai parašyti ne konferencijos dalyvių. Konferencijos idėja jos organizatoriams kilo sužinojus, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 metų birželio 23 dienos nutarimu Nr. XII-1845 2017 metus paskelbė Piliakalnių metais. Ši svarbi Seimo iniciatyva ir inspiravo idėją 2017 metais organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją piliakalnių tyrinėjimams aptarti. Trijų dienų konferencija vyko Vilniuje ir Klaipėdoje. Joje dalyvavo devynių šalių archeologai, jie per dvi konferencijos dienas perskaitė 25 pranešimus. Pirmoji konferencijos diena buvo organizuota Lietuvos Respublikos Seime. Konferenciją trumpa sveikinimo kalba pradėjo organizacinio komiteto pirmininkas Algimantas Merkevičius. Konferenciją pasveikino ir atidarė Seimo nariai akad. prof. Eugenijus Jovaiša ir prof. Arūnas Gumuliauskas. Kitą dieną, spalio 20, konferencijos dalyviams buvo organizuota ekskursija, kurios metu apsilankyta Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir pakeliui iš Kauno į Klaipėdą apžiūrėta keletas piliakalnių ir pilių. Spalio 21-ąją, trečiąją dieną, konferencija vyko Klaipėdos universitete. Šiame tome skelbiami straipsniai sugrupuoti laikantis chronologinės tvarkos ir apima platų laikotarpį nuo priešistorės iki vėlyvųjų viduramžių ir nuo gyvenviečių įrengimo kalvose ir kitų tipų aukštesnėse vietose pra- džios bei įtvirtintų gyvenviečių atsiradimo iki mūrinių pilių statybos kalvose ir aukštuose upių krantuose. Pirmas spausdinamas estų archeologo, Tartu universiteto profesoriaus Valterio Lango, konferencijoje per- skaičiusio kviestinį pranešimą apie ankstyvąsias įtvirtintas gyvenvietes Rytų Baltijos regione, straipsnis. Pirmoje šio straipsnio dalyje autorius trumpai apžvelgė ankstyvųjų piliakalnių tyrinėjimus regione ir pateikė ankstesnes jų metu gautų duomenų interpretacijas. Antroje straipsnio dalyje V. Langas, remdamasis įtvirtintų gyvenviečių materialine kultūra bei pastarųjų metų etnogenezės tyrimais, iškėlė naują hipotezę, kad įtvirtintas gyvenvietes rytinėje Baltijos regiono dalyje galėjo įrengti nauji iš Rytų Europos miškų juostos atklydę gyventojai. Čekų archeologai yra reti svečiai Lietuvoje organizuojamose archeologinėse konferencijose, o apie čekų archeologiją ir jų teritorijoje esančias įtvirtintas gyvenvietes Lietuvoje nedaug žinome, todėl šiame leidinyje publikuojami du čekų archeologų straipsniai yra svarbūs, nes suteikia naujų žinių apie Centrinės Europos piliakalnius. Abu straipsniai skirti Čekijos įtvirtintų gyvenviečių tyrimams ir gyvenviečių pagrindinių bruožų bei raidos aptarimui. Viename jų trys archeologai – Josefas Hložekas, Petras Menšíkas ir Milanas Procházka – apžvelgė gyvenviečių kalvose ir įtvirtintų gyvenviečių atsiradimą ir raidą Pietų Bohemijoje nuo priešistorinio laikotarpio pradžios iki viduramžių pabaigos. Autoriai aptarė pagrindinius įtvirtintų gyvenviečių bruožus, pateikė jų klasifikaciją, chronologiją, nustatė funkcijas bei apžvelgė raidą kelių tūkstantmečių laikotarpiu. Kitame straipsnyje Romanas Křivánekas analizavo geofizinių metodų taikymą tiriant įvairių tipų Čekijos piliakalnius. Straipsnyje aptarta piliakalnių geofizinių tyrimų Čekijoje raida ir šio nedestrukcinio metodo galimybės tiriant įvairių tipų įtvirtintas gyvenvietes. Straipsnyje pateikti septyni geofizinių metodų taikymo pavyzdžiai, iliustruojantys metodo galimybes bei ribotumus. Rytprūsiuose gyvenusios nadruvių genties centrinės dalies piliakalniai, datuojami I tūkstm. po Kr. pirma puse, įvairiapusiškai analizuojami trijų rusų archeologų – Olgos Khomiakovos, Ivano Skhodnovo ir Sergeyaus Chaukino – straipsnyje. Aptartos nadruvių piliakalnių morfologinės charakteristikos, piliakalnių išsidėstymas kraštovaizdyje, funkcijos ir reikšmė to meto visuomenės gyvensenoje. Šio laikotarpio piliakalniai straipsnio autorių matomi kaip buvę to meto socialiniai centrai. Straipsnyje detaliai aprašyti ir keli autorių pasirinkti nadruvių piliakalniai, esantys Priegliaus upės ir jos kairiųjų intakų slėniuose. Keturi straipsniai šiame tome skirti įvairiose Lietuvos dalyse esančių vėlyvųjų piliakalnių tyrimų metu gautai medžiagai analizuoti. Viename jų Ramūnas Šmigelskas, remdamasis 2016 metais savo paties vykdytais nedidelės apimties Vilniaus Aukštutinės pilies rūmų archeologiniais lauko tyrimais ir jų metu gautomis devyniomis radioanglies datomis, siekia atsakyti į klausimą, kada buvo pastatyta medinė pilis Gedimino kalne. Remdamasis tų pačių tyrimų metu gauta radioanglies data, straipsnio autorius daro dar vieną svarbią išvadą – kad Gedimino kalno apgyvendinimo pradžia siekia VII–V a. pr. Kr. Svarbu ir tai, kad straipsnyje apžvelgti šio, bene žinomiausio Lietuvos piliakalnio, esančio pačiame Vilniaus centre ir tapusio Vilniaus ir net Lietuvos simboliu, archeologiniai tyrimai, vykdyti XX amžiuje. Senųjų Trakų piliavietės ir šalia jos buvusios gyvenvietės 2018 metais atliktų geofizinių, dirvožemio, archeologinių žvalgomųjų tyrimų metu gautus rezultatus savo straipsnyje apibendrino septynių tyrėjų grupė: Albinas Kuncevičius, Inga Merkytė, Justina Poškienė, Regina Prapiestienė, Rokas Vengalis, Gintautas Vėlius, Jonas Volungevičius. Straipsnyje apžvelgti rašytiniai šaltiniai, istorikų darbai apie šį objektą ir ankstesni archeologiniai tyrimai Senųjų Trakų piliavietėje. Pagrindinis dėmesys šiame straipsnyje teikiamas Senųjų Trakų gamtinei aplinkai ir reljefo transformavimui pilies įrengimo metu. Kitame straipsnyje Mantas Užgalis analizuoja Vakarų Lietuvos pietinėje dalyje buvusios Lamatos žemės piliakalnius, kurių šioje teritorijoje, straipsnio autoriaus manymu, yra 22. Daugiausia dėmesio straipsnyje skirta I tūkstm. po Kr. antros pusės–XIII a. įtvirtintų gyvenviečių paleogeografinės aplinkos rekonstrukcijai. Straipsny- je įvardytas ir Lamatos politinis ir administracinis centras, M. Užgalio nuomone, buvęs Skomantų piliakalnyje. Jotvingiams skiriamos teritorijos šiaurės rytinėje dalyje tyrinėtuose piliakalniuose surastos apžiestos keramikos, datuojamos X–XIV amžiumi, bruožus ir raidos tendencijas apžvelgė Dovilė Baltramiejūnaitė. Aptarti šios keramikos morfologiniai, technologiniai, puošybos požymiai. Nustatyti apžiestos keramikos raidos etapai, tipologija, chronologija, klasifikacija ir kontekstai. Su piliakalnių problematika susijusių mokslinių straipsnių skyrius užbaigiamas ukrainiečių archeologo Sergeyʼaus Panishko straipsniu apie Voluinės regione viduramžiais, lietuviškuoju laikotarpiu paplitusius vadinamuosius moto tipo įtvirtinimus. Straipsnio autorius šiuos vėlyvus įtvirtinimus suklasifikavo, pateikė jų pagrindi- nes charakteristikas, bandė atsekti, iš kur šio tipo įtvirtinimai atsirado; aptarė jų chronologinę raidą. Šiame tome publikuojami ir du moksliniai straipsniai, kaip minėta, parašyti ne pirmiau minėtos konferencijos dalyvių ir neskirti piliakalnių problematikai analizuoti. Viename jų aprašoma, kaip Erika Buitkutė ir Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė, pasitelkusios ekofaktų tyrimų metodus, bandė nustatyti Valdovų rūmų rytiniame korpuse archeologinių kasinėjimų metu atrasto medinio pastato paskirtį. Remdamosi tyrimų metu gautais duomenimis straipsnio autorės argumentuotai teigia, kad tai turėjo būti ūkinės paskirties pastatas. Kitame, kataloginio pobūdžio straipsnyje rusų archeologai Vladimiras Dryakhlovas ir Vladimiras Kulako- vas paskelbė Aleksandro Puškino valstybinio dailės muziejaus (Maskva) fonduose saugomo Merovingų epo- chos papuošalų rinkinio duomenis ir jų interpretaciją. Straipsnio autorių nuomone, šio rinkinio dirbiniai buvo skirti rytų frankų aristokratijai ir yra tradicinės ikikrikščioniškos religijos amuletų rinkinys, datuojamas VI–VII amžiumi. Tradiciškai po mokslinių straipsnių skyriaus, tomo pabaigoje, yra dar keli skyriai. Viename jų, In memoriam, profesorius Mykolas Michelbertas trumpai apžvelgė 2018 metų pabaigoje mirusio žymaus latvių archeologo, baltų archeologijos ir ankstyvosios istorijos tyrinėtojo prof. Evaldo Mugurevičiaus (Ēvalds Mugurēvičs) archeologinę veiklą. Svarbu paminėti, kad E. Mugurevičius 2000–2005 metais buvo leidinio ,,Lietuvos archeologija“ redaktorių kolegijos narys, o 2013 metais už nuopelnus baltų archeologijai, latvių ir lietuvių mokslininkų ryšių stiprinimą Lietuvos Respublikos prezidentūroje buvo apdovanotas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi. Skyriuje Archeologijos katedros leidiniai A. Merkevičius trumpai pristatė 2018 metais išleistą knygą apie ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietes Lietuvoje, parengtą vykdant mokslinių tyrimų projektą „Ankstyvųjų bal- tų visuomenės tapatumo bruožai remiantis archeologijos paveldo tyrimais Lietuvoje (ARCHBALTAI)“ (vadovas Algimantas Merkevičius) ir jam pasibaigus papildytą nauja informacija ir gausia iliustracine medžiaga. Knygoje abėcėlės tvarka pagal vietovių pavadinimus pateikti pagrindiniai duomenys apie daugiau nei 500 aptariamojo laikotarpio gyvenviečių. Tradiciškai tomo pabaigoje Mokslinio gyvenimo kronikoje Violeta Vasiliauskienė apžvelgė 2018 metų Archeologijos katedros darbuotojų, doktorantų ir studentų akademinę veiklą. Tikimės, kad šis Archaeologia Lituana tomas bus įdomus ir naudingas mūsų skaitytojams